Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas monsinjorui Paul Josef Cordes 30-VIII-1990

Šv. Jonas Paulius II

JO ŠVENTENYBĖS JONO PAULIAUS II
LAIŠKAS  
„OGNI QUALVOLTA”

Gerbiamajam broliui
monsinjorui PAUL JOSEF CORDES
Paskirtas „ad personam” atsakinguoju  
už neokatechumenatinių bendruomenių apaštalavimą

Kaskart, kai Dvasia priverčia Bažnyčioje dygti didesnio pasitikėjimo Evangelijai impulsus, pražysta naujos charizmos, kurios apreiškią tą realybę ir naujos institucijos, kurios įgyvendiną. Būtent tai ir nutiko po Tridento susirinkimo ir po II Vatikano susirinkimo.

Tarp šių naujų Dvasios sužadintų tikrovių randasi neokatechumenatinės bendruomenes, kurias inicijavo ponas K. Argüello ir ponia C. Hernández (Madridas, Ispanija). Jų efektyvumas krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimui jau buvo priimtas mano pirmtako Pauliaus VI kaip Susirinkimo vaisius: „Kiek džiaugsmo ir kiek vilties suteikia jūsų buvimas ir veikla… Gyventi ir skatinti šį pabudimą yra ta jūsų vadinama forma galinti atnaujinti po Krikšto sakramento (dabartinėse krikščioniškose bendruomenėse) tuos brandos ir įsigilinimo efektus. Būtent tai buvo daroma Pirmykštėje Bažnyčioje pasiruošimo Krikštui laikotarpio metu.” (Paulius VI neokatechumenatinėms bendruomenėms, audiencija, 1974-ųjų gegužės 8 d., Notitiae 96 [1974] 230) Aš irgi esu dalyvavęs kaip Romas vyskupas keliuose susitikimuose, Romos parapijose, su neokatechumenatinėmis bendruomenėmis ir jų ganytojais, taip pat tarptautiniuose susitikimuose apaštalinių kelionių metu užsienyje. Turėjau progą būti vaisingų individualių atsivertimų ir jų misijinio impulso liudininku.

Šių bendruomenių dėka parapijose yra pastebimas Bažnyčios misijinis bruožas, „stengiamasi atidaryti šį evangelizacijos kelią tiems, kurie dalinai yra apleidę krikščioniškąjį gyvenimą, siūlant katechumenatinio tipo gidą (isp. itinerario), kuris praeina pro visus tuos etapus, kuriuos Pirmykštėje Bažnyčioje katechumenai praeidavo ruošiantis Krikšto sakramentui. Visa tai priartina iš naujo prie Bažnyčios ir prie Krikšto.“ (Plg. Catecumenato postbattesimale en Notitiae 96 [1974] 229) Evangelijos paskelbimas ir Eucharistijos šventimas mažose grupėse  (plg. Notificazione sulle celebrazioni nei gruppi del „Camino neocatecumenale”, L’Obsservatore Romano, 1988-ųjų gruodžio 24 d.) padedantis bendruomenių nariams tarnauti Bažnyčios atnaujinimui.

Daugelis brolių vyskupystėje atpažino šio Kelio vaisius. Noriu apsiriboti su tuometiniu Madrido arkivyskupu Casimiro Morcillo, kurio vyskupijoje ir po jo valdžia 1964 metais gimė neokatechumenatinės bendruomenės bei buvo priimtos su didele meilę. Po daugiau nei 20 metų šių bendruomenių gyvavimo, penkiuose žemynuose,

— turint omenyje naują gyvybingumą skatinanti parapijas, misijinį impulsą ir atsivertimo vaisių liudijimus sklindančius iš keliaujančių katechistų lūpų bei, pastaruoju metu, evangelizuojančių šeimų darbą nekrikščioniškose Europos ir pasaulio vietose;

— matydami šiame Kelyje gimstančius pašaukimus į pašvęstąjį gyvenimą, kunigystę ir vyskupijų koledžų gimimą naujosios evangelizacijos kunigų formacijai, kaip pavyzdžiui Romos Redemptoris Mater;

— peržiūrėjus Jūsų pristatytus dokumentus:

priimdamas gautąjį prašymą, pripažįstu Neokatechumenatinį kelią kaip katalikiškos formacijos gidą (isp. itinerario), deranti šiandieninei visuomenei ir mūsų laikams.

Todėl trokštu, kad broliai vyskupystėje įvertintų ir padėtų –kartu su savo kunigais- šiam naujosios evangelizacijos darbui, kad būtų įgyvendinamas pagal iniciatorių numatytas gaires, tarnavimo dvasia ir vienybėje su vietiniu Vyskupu, vietinės Bažnyčios vienybės kontekste su pasauline Bažnyčia.

Šio gyvo troškimo akivaizdoje suteikiu Jums ir visiems neokatechumenatinių bendruomenių nariams, savo apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano, 1990-ųjų rugpjūčio 30 d., XII pontifikavimo metai.

JONAS PAULIUS II