Kiko Argüello

Francisco José Gómez de Argüello Wirtz gimė Leone 1939.-ųjų sausio 9 dieną. Mokėsi Madrido Švento Fernando dailės akademijoje ir 1959 metais buvo apdovanotas Nacionaliniu tapybos prizu. Po gilios egzistencinės krizės patiria rimtą atsivertimą, dėl ko ryžtasi pašvęsti savo gyvenimą Jėzui Kristui ir Bažnyčiai.

1960 metais kartu su skulptoriumi Coomontes ir stiklo meistru Muñoz de Pablos įsteigia grupę “Gremio 62” tirianti Sakralųjį meną, jo vystymąsi. Dalyvauja įvairiose parodose Madride (Nacionalinėje bibliotekoje), o 1964 metais buvo Kultūros ministerijos paskirtas atstovauti Ispaniją Pasaulinėje sakralinio meno parodoje Rojan mieste (Prancūzija). Olandijoje (1965) pristato kai kuriuos darbus (Galerija “Nouvelles images”).

Įsitikinęs, kad Kristus apsireiškia nekaltųjų kančioje ir atstumtuosiuose žmonėse, 1964 metais apsigyvena lūšnyne tarp Palomeras Altas vargšų, Madrido užmiestyje. Ten susipažįsta su Carmen Hernandez. Skurdžios aplinkos skatinami jie atranda naują Evangelijos skelbimo formą – kerigmatiška-katechetišką sintezę. Ši nauja forma realizuojasi mažoje krikščioniškoje bendruomenėje, kurioje matoma Nukryžiuotojo Kristaus meilė. Ši bendruomenė tampa „sėkla”, kuri dėka Madrido arkivyskupo monsinjoro Casimiro Morcillo buvo pasodinta Madrido parapijose, o netrukus ir Romoje bei kitose valstybėse.

Po atsivertimo savo polinkį į tapybą pakreipia tarnavimui Bažnyčiai. Pavyzdžiui, per dailę, muziką, architektūrą ar skulptūrą (bet ypatingai per architektūrą ir skulptūrą) jis siekė populiarinti „naują estetiką”, kuri vestų žmones į tikėjimą.

Kiko kaip dailininkas sukūrė svarbių kūrinių visame pasaulyje: Ispanijoje, ypatingai Mursijoje ar Madride, kurios Katedroje iškyla ikonos su svarbiausiais Kristaus gyvenimo įvykiais. Italijoje, Romos Redemptoris Mater seminarijoje, neseniai nutapė didžiulę freską. Jo darbai taip pat randasi keliose Romos vyskupijos parapijose: Kanados kankinių parapijoje, Piačencoje, Perudžioje. Kita gerai žinoma, Paskutiniojo teismo freska, randasi Domus Galilėjoje (Izraelyje), ant Palaiminimų kalno esančiame centre (Šventasis Jonas Paulius II panoro šią vietą, kad būtų „tiesiami tiltai“ su žydų tauta).

Kaip architektas išvystė naują parapijos bei seminarijos modelį, kuri remiasi „naująja estetika“, kuriuose taip pat galima atrasti jo paties sukurtų vitražų. Jo darbų yra Ispanijoje, Italijoje, Nikaragvoje, JAV, Suomijoje, Dominikos Respublikoje bei kai kuriose Azijos ar Afrikos šalyse. Bet svarbiausias darbas išlieka- „Domus Galilaeae“.

Per šiuos paskutiniuosius metus Kiko Neokatechumenatiniam keliui išvystė muzikos šaką sukurdamas naujų kūrinių. Nuo to laiko, kai apsigyveno Palomeras Altas lūšnyne su Biblija ir gitara, jis sukomponavo daugiau nei 300 giesmių, kurie sudaro vadinamąjį „PRISIKĖLĖ, giesmes neokatechumenatinėms bendruomenėms”. Šiuo metu kai kurios giesmės yra giedamos daugelyje pasaulio parapijų, buvo giedamos įvairiomis progomis, kai kurių popiežių akivaizdoje. Svarbiausioms progoms Kiko sukūrė muzikinius akompanimentus naudodamas įvairius instrumentus.

2010 metais Argüello subūrė Neokatechumenatinio kelio simfoninį orkestrą ir sukūrė muzikinį kūrinį „Nekaltųjų kančia”. Kūrinyje per muziką vaizduojamas Mergelės Marijos skausmas stovint po kryžiumi. Po to kai buvo atliktas Izraelyje 200 vyskupų ir kitų autoritetingų žmonių akivaizdoje, žydai buvo giliai nustebinti. Jie prisipažino pasijutę Bažnyčios mylimi ir suprasti Shoah (Holokausto) patirtame skausme. Nuo to laiko, ši simfonija tapo „tiltu” dialogui tarp katalikų Bažnyčios ir žydų. Kiek vėliau šis kūrinys buvo atliktas įvairiose vietose: Vatikane (susitikime su popiežiumi Benediktu XVI), Jeruzalėje, Betliejuje, Madride, Paryžiuje, Tokijuje, Niujorke, Čikagoje, Bostone, Diuseldorfe, Aušvice ir kitur.

Kiko Argüello taip pat yra 2 knygų autorius. 2012 metais išleido „Kerigma lūšnynuose tarp vargšų”, o 2016 metais- „Užrašai. 1988-2014”.