Carmen Hernández

1930 metų lapkričio 24 d.; † Madride, 2016 metų birželio 16 d..

Carmen Hernández Barrera gimė 1930 m. lapkričio 24 d. Ólvegoje (Sorija, Ispanija), Antonio Hernándezo Villaro ir Clementos Barrera Isla šeimoje, penktoji iš dvylikos vaikų (trys mirė kūdikystėje). Ji buvo pakrikštyta lapkričio 28 d. Santa María la Mayor parapijos bažnyčioje Ólvegoje. Būdama trijų mėnesių, ji su šeima persikėlė į Tudelą ir grįžo į Ólvegą švenčių proga.

1935–1945 m. jis studijavo Tudelos Marijos Kompanijos mokykloje (Colegio de la Compañía de María). Jo šeima, kilusi iš paprastos kilmės, palaipsniui patyrė reikšmingą ekonominį augimą dėl tėvo verslumo dvasios, kol 1945 m. persikėlė į Madridą. Ten, Jesús-Marijos mokykloje (Colegio Jesús-María), jis tęsė studijas iki 1948 m.

Metai, praleisti Tudeloje, buvo ypač svarbūs Carmen gyvenime. Miestelyje, visai šalia koledžo, kuriame ji studijavo, buvo jėzuitų mokykla „Šv. Pranciškus Ksavero“, kurią reguliariai lankydavo misionieriai iš viso pasaulio – Indijos, Japonijos, Amerikos. Per juos Viešpats įžiebė joje pašaukimą misijai. Nuo mažens ji jautė šį pašaukimą, kurio aistringai siekė, nepaisant konfliktų su šeima; ji net kelis kartus bandė pabėgti iš namų į misijas, bet tėvas jai sutrukdė.

Ji studijavo ir puikiais rezultatais įgijo chemijos mokslų laipsnį Madrido Komplutensės universitete. Vėliau dirbo įvairiuose šeimos versluose, kol 1954 m. atsisakė perspektyvios tėvo trokštamos karjeros – sekti Kristumi – ir prisijungė prie neseniai Navaroje įkurto Jėzaus Kristaus misionierių instituto.

1955–1956 m. ji baigė noviciatą jų Misionierių institute Chavjeryje, o spalio 3 d. davė laikinuosius įžadus. 1957 m. ji įstojo į Kristaus Jėzaus misionierių ugdymo namus Valensijoje ir pradėjo sakralinių mokslų (teologijos) studijas, kurias baigė 1960 m., apgindama disertaciją tema „Maldos būtinybė Pijaus XII mąstyme“, gaudama galutinį įvertinimą „Summa cum laude“. Valensijoje ji sutiko vyskupą Marcelino Olaechea y Loizaga; būdamas Pamplonos arkivyskupu, jis rėmė šio Misionierių instituto įkūrimą, o dabar Valensijoje padeda misionieriams ir yra vertingas vadovas Carmen.

1960–1961 m. ji liko Londone studijuoti ir tobulinti anglų kalbos žinias, taip ruošdamasi misijai, į kurią jautėsi pašaukta Indijoje. Tačiau 1961 m. žiemą jos viršininkės telegrama pakvietė ją grįžti į Barseloną, Ispaniją, kur ji atvyko 1962 m. sausį. Instituto viršininkai dėl vidinių konfliktų nusprendė, kad Carmen ir kai kurie jos bendražygiai turėtų palikti institutą prieš duodami galutinius įžadus spalio mėnesį.

Šis jos misionieriško projekto nutrūkimas, sukėlęs jai daug kančių, įvyko tuo pačiu metu, kai ji susipažino su teologais, kurie rengė liturginį atnaujinimą, įgyvendinamą su Vatikano II Susirinkimu: taip ji galėjo pamatyti savo kančią, nušviestą Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo Velykų slėpinio šviesoje.

Barselonoje ji sutiko tėvą Pedro Farnésą, ispanų liturgą, kuris vedė liturgijos pamokas ir buvo glaudžiai susijęs su visu liturginio atsinaujinimo judėjimu. Carmen lankė jo pamokas.

1962 m. rugpjūčio 28 d. Carmen buvo priversta palikti Jėzaus Kristaus misionierių institutą. Atsižvelgdama į tėvo Farnés pamokymus apie Velykų slėpinį, ji šį kartą išgyveno kaip Viešpaties kvietimą paaukoti jai Izaoką – pašaukimą misijai, kurį ji jautė nuo jaunystės. Šis įvykis jos gyvenime padarė ją labai jautrią tam, ką Susirinkimas siūlo Bažnyčiai per konstituciją Sacrosanctum Concilium – turtą, kurį Carmen įnešė į Kelią savo katechezėmis apie Velykų slėpinį ir Eucharistiją.

Karmen kartu su kitais bendražygiais, palikusiais Misionierių seserų institutą, persikėlė gyventi į Casa Antúnez, Barselonos darbininkų rajoną, ir dirbo fabrike, manydama, kad vieną dieną galės skelbti darbininkams Jėzų Kristų… Tačiau ši diena taip ir neatėjo, todėl ji su bendražygiais nusprendė leistis į misiją tarp kalnakasių Bolivijoje.

Tačiau prieš išvykdama į misiją, sekdama daugelio šventųjų pavyzdžiu, ji nusprendė leistis į piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, sekdama Dievo žodžiu: skelbdama jį tose vietose, kur jis išsipildė. Čia jai netikėtai atsivėrė Raštas, ir ji pamatė, kaip Bažnyčios atsinaujinimas reikalauja grįžimo prie krikščionių bendruomenės ištakų ir žydiškų krikščionybės šaknų. Ši egzistencinė patirtis leido Carmen su ypatingu dėmesiu ir turtingumu priimti Susirinkimo konstituciją Dei Verbum, o vėliau kartu su Kiko perduoti ją Keliui. Tų pačių metų, 1963 m. rugpjūčio 7 d., ji išplaukė iš Marselio į Izraelį.

1964 m. sausio 5 d., popiežiaus Pauliaus VI vizito Palestinoje metu, Carmen lankėsi Nazarete. Ten ji sutiko tėvą Gauthier, vienuolinės šeimos „Jėzaus Dailidės palydovai“ įkūrėją: vyrai ir moterys galėjo gyventi bendrą vienuolinį gyvenimą. Tai jai suteikė naują požiūrį į vienuolinį gyvenimą.

1964 m. liepos 5 d. Carmen grįžo į Barseloną, tikėdamasi rasti savo bendražygius, bet jie buvo Madride. Liepos 12 d. ji išvyko į Madridą susitikti su savo šeima ir bendražygiais bei pasiruošti misijai Bolivijoje. Liepos 15 d. jos sesuo Pilar Hernández papasakojo jai apie Kiko Argüello ir ką jis veikia su vargšais. Rugsėjį ji sutiko Kiko Argüello, kuris lapkritį nusprendė apsigyventi tarp Palomeras Altas lūšnynų gyventojų. Čia 1965 m. pradėjo kurtis nedidelė vargšų bendruomenė. Carmen sužinojo apie šią bendruomenę ir nustebo pamačiusi, kaip šie vargšai domisi Jėzaus Kristaus pažinimu. Carmen pradėjo lankyti bendruomenę ir nusprendė persikelti gyventi netoliese.

1965 m. rugpjūčio 28 d. Civilinė gvardija pradėjo griauti Palomero lūšnas, pradėdama nuo Carmen lūšnos. Kiko pavyko įtikinti Madrido arkivyskupą monsinjorą Casimiro Morcillo atvykti jiems padėti ir sustabdė griovimą. Arkivyskupas, ką tik ėjęs Vatikano II Susirinkimo sekretoriaus pareigas, susitiko su ten susikūrusia bendruomene, palaimino juos ir pakvietė šią patirtį perkelti į Madrido parapijas. Tai padėjo Carmen nuspręsti nevykti į Boliviją, o prisijungti prie Kiko evangelizacijos darbe. Ir čia, tarp Palomero vargšų, kur Carmen tapo „krikščionių bendruomenės“ gimimo liudininke, ją apšvietė kita Susirinkimo konstitucija „Lumen gentium“ – Bažnyčios paslaptis, kuri istorijoje pasireiškia per skirtingo amžiaus, kultūros ir socialinės padėties brolių ir seserų bendruomenę.

Nustebame matydami, kaip Karmen gyvenimas, jo siužetą sudarantys bruožai, yra tarsi susieti su Susirinkimo konstitucijomis: Dievas ją paruošė priimti šių tekstų turinį (Velykų slėpinys, Dievo žodis, Bažnyčia/bendruomenė) su savo istorijos faktais: instituto palikimu, piligrimystės kelione į Izraelį ieškant Dievo žodžio, lūšnynų bendruomene, kad jie taptų katechezės, kuri kartu su Kiko suteikė formą krikščioniškosios iniciacijos būdui, atgaudama ir pritaikydama šiandienai senovės katechumenato praktiką, kaip prašė pats Susirinkimas: „Turi būti įsteigtas suaugusiųjų katechumenatas, suskirstytas į kelis laipsnius…, skirtas tinkamam mokymui…“ (SC 64). Būtent „trikojis“ – Žodis, Liturgija, Bendruomenė – yra Neokatechumenatinio kelio pagrindas.

1966 m. Kiko ir Carmen pradėjo mokyti katekizmo Madrido parapijoje, o 1967 m. – San Frontis (Zamora) parapijoje. Kovo 26 d. jos šventė savo pirmąją Velykų vigiliją Fuentes (Segovija). Lapkritį jos pradėjo mokyti katekizmo Aviloje ir susitiko su kunigu Dino Torreggiani, kuris pakvietė jas vykti į Romą.

1968 m. birželį Kiko ir Carmen išvyko į Romą. Kiko apsigyveno Borghetto Latino, o Carmen gyveno pas Šv. Brigitos seseris. Tėvas Dino nusivežė jas į Pompėjos šventovę, kad jų darbą patikėtų Mergelės Marijos globai. Jos aplankė keletą parapijų kunigų Romoje, kurie nerodė susidomėjimo, o per jaunus žmones, dirbančius tarp Borghetto lūšnynų gyventojų, jos užmezgė ryšį su savo Šventųjų Kanados kankinių parapija. Lydimos tėvo Francesco Cuppini iš Bolonijos, kaip komandos kunigo, nuo 1968 m. rugsėjo iki lapkričio jos dėstė katekizmo pamokas, ir Romoje buvo įkurta pirmoji Kanados kankinių bendruomenė.

Lapkričio pabaigoje buvau Lisabonoje, Penha de França parapijoje, savo pirmosios katechezės metu Portugalijoje. Vėliau tęsiau nenuilstamą evangelizacijos darbą Ispanijoje, Italijoje ir Prancūzijoje.

1971 m. liepą tėvas Francesco Cuppini grįžo į savo vyskupiją Bolonijoje, o jaunas kunigas iš Avilos Jesús Blázquez pakeitė jį kaip komandos kunigas Ispanijoje. Tėvas Mario Pezzi buvo pakviestas lydėti Kiko ir Carmen jų evangelizacijos pastangose ​​Italijoje iki 1982 m., kai buvo pašauktas prisijungti prie komandos, atsakingos už Neokatechumenatinį kelią, ir šias pareigas eina iki šiol.

Daugelis įvykių Karmen biografijoje tada yra susiję su paties Camino raida ir istorija.

Karmen rūpinosi tik Dievo valios vykdymu, ir tai suteikė jai dvasios laisvę ir drąsą, būdingus didiems Bažnyčios žmonėms. Ji buvo apdovanota nepaprastu intelektu ir darbštumu, gavo apvaizdos duotą mokslinį ir teologinį parengimą misijai, kuriai Viešpats ją pašaukė kartu su Kiko Argūello: Neokatechumenatiniu keliu. Šventojo Rašto, ankstyvosios Bažnyčios, krikščionybės ištakų, žydiškų krikščionybės šaknų ir žydų tautos tradicijų žinovė, savo katechezėje meistriškai susiejo Senąjį ir Naująjį Testamentus. Ji taip pat buvo gili Bažnyčios istorijos ir mokymų ekspertė. Ji entuziastingai domėjosi Vatikano II susirinkimu, ypač Lumen Gentium, Dei Verbum ir Sacrosanctum Concilium, su Velykų slėpinio atradimu iš naujo. Šios Susirinkimo konstitucijos yra atsinaujinimo, kurį Kelias, kaip krikščioniškosios iniciacijos kelionė, atneša Bažnyčiai, pagrindas.

Carmen iš tiesų keliavo po pasaulį skelbdama Evangeliją, kartu su Kiko Argüello padėdama įkvėpti šimtus pašaukimų į kunigystę, vienuolinį gyvenimą ir misionierišką gyvenimą, netgi įtraukdama ištisas šeimas. Ji skelbė Evangeliją tūkstančiams jaunuolių, kurie entuziastingai ją gyrė, nes ji visada turėjo jiems tikrą ir radikalią žinią, nebijanti eiti prieš norus. Ji drąsiai kalbėjo apie abortus, motinystės vertę, klaidingą feminizmą, šeimos griovimą ir, svarbiausia, apie Dievo meilę, apreikštą Jėzuje Kristuje, kurį ji visada žavėjo, kaip matyti iš jos pamokslų ir intymių raštų. Ji palaikė ypatingą draugystės ryšį su šventuoju Jonu Pauliumi II. Jos didelė meilė popiežiams ir Bažnyčiai, o svarbiausia, jos katechezės gilumas ir originalumas daro Carmen Hernández viena svarbiausių XX amžiaus Katalikų Bažnyčios moterų.

2015 m. gegužės 16 d. jai ir Kiko buvo suteiktas Amerikos katalikiškojo universiteto (CUA) teologijos garbės daktaro laipsnis. Universitetas nusprendė suteikti šį daktaro laipsnį pripažindamas jų atsidavimą vargšams, kuris daugelį jų atvedė į bendrystę su Kristumi katalikų tikėjime. Carmen nusipelno pripažinimo už neįkainojamą indėlį formuojant Neokatechumenatinio kelio teologinę-katechetinę sintezę: gilias Šventojo Rašto ir žydų pasaulio žinias, ryšį su visu susirinkimo atsinaujinimu, ypač per kunigą Farnésą, senovės katechumenato ir Bažnyčios istorijos žinias – visa tai kartu su Kiko leido pradėti krikščioniškosios iniciacijos kelią šiandieninėje Bažnyčioje.

Po jos mirties paskelbti jausmingi raštai, paimti iš jos dienoraščių, atskleidžia Karmen, kenčiančią didelę dvasinę kančią, dažnai gyvenančią „tamsioje naktyje“ tarp nesuskaičiuojamų kelionių ir nenutrūkstamos misionieriškos veiklos. Šias kančias, pradedant nuo jos kritimo Seulo katedroje (2010 m.), iki pat mirties sustiprino įvairios kitos kančios. Nepaisant viso to, ji kartu su Kiko ir tėvu Mario iki pat galo neatsisakė evangelizacijos. Paskutinė jos kelionė buvo į mylimą Šventąją Žemę, likus keturiems mėnesiams iki mirties, kad palydėtų Kiko vyskupų susitikime Domus Galileaea (Izraelyje) per 2016 m. Albio savaitę.

2016 m. liepos 19 d., 16.45 val., Carmen Hernández, būdama 85 metų, buvo pakviesta Dievo akivaizdon, o liepos 21 d. įvyko jos iškilmingos laidotuvės Almudenos katedroje, kurioms vadovavo tuometinis Madrido arkivyskupas kardinolas Carlosas Osoro, lydimas kardinolų Stanisławo Rylko, Antonio María Rouco, Ricardo Blázquezo, Carloso Amigo ir Ispanijos apaštališkojo nuncijaus monsinjoro Renzo Fratini, kuris perskaitė popiežiaus Pranciškaus žinią: „Su giliu jauduliu priėmiau žinią apie ponios Carmen Hernández mirtį po ilgo gyvenimo, paženklinto meilės Jėzui Kristui ir didelio misionieriško entuziazmo… Dėkoju Dievui už šios moters, įkvėptos nuoširdžios meilės Bažnyčiai, liudijimą, kuri paaukojo savo gyvybę Gerosios Naujienos skelbimui…“. Savo kreipimesi tėvas Mario komentavo: „Istorikai dar labiau įsigilins į šį faktą: bažnytinės realybės, kurią sukūrė vyras ir moteris, nuolat bendradarbiavę“ daugiau nei 50 metų, pamatus. Rabinas Rosenbaumas užuojautos laiške dėl Carmen mirties rašė: „Carmen buvo „tsaddiqah“, šventa ir teisi moteris, pranašiškos vizijos ir beribės meilės Dievo vaikams moteris. Turėjau privilegiją ją pažinoti ir kartu patirti „Ruah haqqodesh“, šventumo dvasią, kurią ji unikaliai turėjo.“ Šie žodžiai nestebina, nes Carmen nuo pat tada, kai 1963 m. turėjo galimybę aplankyti Izraelį, labai mylėjo Šventąją Žemę ir aistringai ja dalijosi su Kelio broliais. Carmen laidotuvės buvo pažymėtos šventėmis, kurios vyko daugelyje katedrų ir bažnyčių visame pasaulyje.

Jo kūnas ilsisi kriptoje Madrido „Redemptoris Mater“ seminarijos sode, jį aplanko tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Kiekvienais metais liepos 19 d., minint jo išėjimą į dangų, tūkstančiai brolių ir seserų susirenka maldai daugelyje parapijų ir vyskupijų visame pasaulyje.

2022 m. gruodžio 4 d. tuometinis Madrido arkivyskupas kardinolas Carlosas Osoro, dalyvaujant 50 vyskupų, pradėjo Carmen Hernández beatifikacijos ir kanonizacijos bylos vyskupijos etapą ir paskelbė ją „Dievo tarnaite“. 2026 m. birželio 2 d. dabartinis Madrido arkivyskupas kardinolas José Cobo Cano paskelbė vyskupijos etapo pabaigą ir perdavė visus dokumentus Šventųjų skelbimo bylų dikasterijai Romoje.

Per pastaruosius 10 metų jo kapą aplankė daugiau nei 120 000 brolių ir seserų iš daugiau nei 100 šalių. Kanonizacijos byla jau užregistravo daugiau nei 15 000 malonių ir malonių bei 60 000 prašymų užtarimo. Žmonės iš visų žemynų nesuskaičiuojamą daugybę kartų prašė jo pagalbos.

Pagarba Carmen Hernández garbei

Izraelio turizmo ministerijos pripažinimas kaip dėkingumo ir draugystės ženklas (Jeruzalė, 2004).

2018 m. gegužės 27 d. Kiko Argüello pristatė simfoniją „Nekaltųjų kančia“ – simfoninę-katechetinę šventę Sorijos katedroje, surengtą Carmen Hernández garbei. Renginiui pirmininkavo vyskupas, dalyvavo civilinės valdžios atstovai.

Keliuose miestuose jos atminimui pavadintos aikštės ir gatvės: trys Italijoje, viena Albanijoje ir viena Brazilijoje. Tudeloje (Navaroje) 2023 m. buvo atidengta „Atminimo lenta“ mieste, kuriame Carmen praleido didžiąją dalį savo vaikystės, o kita – 2024 m. – „Marijos draugijos“ bažnyčios koledže, kur ji praleido mokslo metus.

2024 m. Jeruzalėje buvo atidarytas kunigų studijų centras „Domus Betaniae“: dėl Carmen meilės Šventajai Žemei namai buvo atidengti per Velykas ir perduoti Dievo tarnaitei Carmen Hernandez globai.

Išleistos knygos

– Carmen Hernández Barrera, Dienoraščiai – 1979–1981, redagavo J. Sotil ir E. Pasotti, Cantagalli, Siena 2017 (italų, ispanų, prancūzų, anglų, lenkų, portugalų, kroatų, korėjiečių, vengrų ir rusų kalbomis).

– Carmen Hernández Barrera, Maldos būtinybė Pijaus XII mintyse, redagavo R. Orozco ir A. Carrascosa, Chirico, Neapolis 2024 (italų, ispanų, portugalų ir lenkų k.)

– Aquilino Cayuela, Carmen Hernández – Biografinės pastabos, San Paolo, Milanas 2021 m. (italų, ispanų, prancūzų, anglų, vokiečių, olandų, lenkų, portugalų, kroatų ir rusų kalbomis)

– Giorgio Ricci, Judėjų ir krikščionių simboliai tarp mokslo ir tikėjimo – apmąstymai su Carmen Hernandez, Chirico, Neapolis 2021 (italų, ispanų ir anglų kalbomis).

– Francesco G. Voltaggio – Paolo Alfieri, Visi mano šaltiniai yra tavyje – Dievo tarnaitė Carmen Hernández Šventojoje Žemėje, Chirico, Neapolis 2023 (italų, ispanų, anglų, portugalų, lenkų ir arabų kalbomis).

– Carmen Hernández Saldaña, Sorianas istorijoje, Soria Edita 2023 (su skyriumi, skirtu Serva di Dio Carmen Hernandez Barrera).

– Gianfranco Santini, Šventasis draugui – Septynios istorijos, Tau editrice, Todi (Perudža) 2024 m.

– Josefina Ramón Berná, „Nedaloma širdis – misija ir nekaltybė Carmen Hernández bažnyčioje“, San Paolo, Milanas, 2025 (ispanų, italų, portugalų, prancūzų, anglų, vokiečių, olandų, lenkų, kinų, čekų, rumunų, švedų kalbomis).

– Charlie Metola – Isabel Banderas, Dievo tarnaitė Carmen Hernandez – jos gyvenimas ir misija 50 klausimų, Chirico, Neapolis 2025 (ispanų, italų, portugalų, lenkų, anglų ir vokiečių kalbomis).

– José Casas – Jorge Borrellas. Šviesa ir tamsa, laimink Viešpatį, Desclée De Brower, Bilbao 2026 m.