Tarptautinis susitikimas Neokatekumenatinio kelio 50-mečio progai paminėti. Šventojo Tėvo Pranciškaus kalba. 5-V-2018

Pranciškus

Tor Vergata, Roma
Šeštadienis, 2018 m. gegužės 5 d.

Brangūs broliai ir seserys, laba diena!

Džiaugiuosi matydamas jus ir kad galime kartu su jumis ištarti: ačiū! Ačiū Dievui ir jums visiems, ypatingai tiems, kurie įveikė ilgą kelią, kad galėtų būti čia. Ačiū už tą „taip“, kurį ištarėte, už tai, kad priėmėte Dievo kvietimą padaryti gyventi Evangelija ir evangelizuoti. Taipogi didelis ačiū tiems, kurie pradėjo Neokatekumenatinį kelią prieš 50 metų.

Penkiasdešimt yra svarbus skaičius Šventajame Rašte: penkiasdešimtąją dieną Prisikėlusiojo Dvasia nužengė ant apaštalų ir apreiškė pasauliui Bažnyčią. Dar prieš tai,
Dievas buvo palaiminęs penkiasdešimtuosius metus: „Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejiniai metai. “ (Kun 25,11) Tai šventi metai per kuriuos išrinktoji tauta matys naujus įvykius, tokius kaip išsilaisvinimą ir grįžimą iš priespaudos: „Švęsite
penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę visiems gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą“ (e. 10). Po šių penkiasdešimties Kelio metų, būtų gražu, kad kiekvienas iš
jūsų pasakytų: „Ačiū, Dieve, už tai, kad mane išlaisvinai; už tai, kad Bažnyčioje atradau savo šeimą; už tai, kad tavo Krikštu seni dalykai praėjo ir mėgaujuosi nauju gyvenimu (2 Kor 5,17) ; už tai, kad per Kelią parodei taką, leidžiantį pažinti tavo begalinę Tėvišką meilę“.

Brangūs broliai ir seserys, pabaigoje giedosite dėkojimo „Te Deum” už Dievo meilę ir ištikimybę. Tai labai gražu: dėkoti Dievui už jo meilę ir ištikimybę. Dažnai dėkojame už jo malones, už tai ką duoda ir tai yra labai gerai. Bet dar geriau dėkoti už tai, kas
jis yra, už tai, kad yra Dievas ištikimas meilėje. Jo gerumas nepriklauso nuo mūsų. Ką bedarytume, Dievas mus ištikimai myli. Tai yra mūsų pasitikėjimo šaltinis, didžiausia gyvenimo paguoda. Taigi drąsos, neliūdėkite! Kai problemų debesys užklups jūsų dienas, atsiminkite, kad ištikimoji Dievo meilė spindi be nepaliaujamai, kaip nenusileidžianti saulė. Atminkite jo gerumą, stipresnį už bet kokį blogį, ir saldus jo meilės prisiminimas padės jums sielvarte.

Dar lieka labai svarbus „ačiū”: tiems, kurie išvyksta į misiją. Jaučiu, kad turiu pasakyti jums kelis žodžius, iš visos širdies, būtent apie misiją, apie evangelizaciją, kuri šiandien yra prioritetas Bažnyčiai. Nes misija reiškia atiduoti balsą ištikimai Dievo meilei, reiškia skelbti, kad Dievas mus myli ir, kad niekada nepavargs nuo manęs, nuo tavęs, nuo mūsų ir šio pasaulio nuo, kurio dažnai pavargstame mes. Misija- dovanoti tai, ką mes gavome. Misija- vykdyti Jėzaus įsakymą, kurį gavome ir kurį norėčiau apmąstyti su jumis: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ (Mt 28, 19)

„Eikite.” Misija reikalauja išvykti. Gyvenime yra didelė pagunda pasilikti, nerizikuoti, pasitenkinti kontroliuojama situacija. Daug lengviau pasilikti namuose, apsuptas tų, kurie tave myli, bet tai ne Jėzaus kelias. Jis siunčia: „Eikite“. Tai labai aiškus kvietimas, kurį reikia priimti pilnai. Jis pritaria trumpoms ekskursijoms arba kompensuotoms kelionėms, bet sako savo mokiniams, visiems mokiniams, tik vieną žodį: „Eikite!“ Eikite- tai stiprus kvietimas, kuris ataidi kiekviename krikščioniško gyvenimo kampe; aiškus kvietimas būti visada išėjime, piligrimai pasaulyje ieškant brolių, kurie dar nepažįsta Dievo meilės džiaugsmo.

Bet kaip įmanoma eiti? Reikia būti vikriam, negalima neštis kartu visų namų dekoracijų. Tai moko Biblija: kai Dievas išvadavo išrinktąją tautą, padarė, kad išvyktų į dykumą tik su reikalingiausiomis priemonėmis. Ir kai tapo žmogumi, Jis pats keliavo skurde, neturėdamas net kur galvos priglausti (plg. Lk 9, 58). Prašo saviškių tokio pačio stiliaus. Tam, kad keliautume reikia būti lengviems. Tam, kad skelbtume, reikia atsižadėti. Tik Bažnyčia išsilaisvinusi iš valdžios bei pinigų troškimo, išlaisvinta iš triumfalizmo ir klerikalizmo gali įtikinamai liudyti, kad Kristus išvaduoja žmogų. Kas iš meilės išmoksta
atsižadėti dalykų, apkabina šį brangų lobį- laisvę. Nepasilieka suvaržytas savo prisirišimuose, kurie kaskart reikalauja daugiau, bet niekada nesuteikia ramybės, ir jaučia, kad širdis didėja be rūpesčių atvira Dievui ir broliams.

„Eiti“ yra misija nusakantis veiksmažodis ir tai kur kas daugiau, nes asmenuojamas daugiskaita. Viešpats nesako: eik tu, po to tu, vėliau tu ir t.t. Jis sako „eikite“! Kartu! Tas, kuris eina vienas nėra pilnai misionierius. Turi eiti drauge. Keliauti kartu visada yra menas. Reikia mokytis kiekvieną dieną. Taip pat reikia būti atsargiam, pavyzdžiui, nediktuoti kelio kitiems. Kitaip tariant, reikia lydėti ir laukti, turint omenyje, kad kito kelias nėra toks pat kaip mano. Kaip ir gyvenime, niekas neturi identiško gyvenimo su kitu, taip yra ir su tikėjimu, ir su misija: einama kartu, neizoliuojant savęs nuo kitų ir neprimesdami savo ėjimo tempo. Einama kartu, kaip Bažnyčia, su ganytojais, su visais broliais, nesiveržiant į priekį ir nesiskųsdami dėl tų, kurie eina lėčiau. Esame piligrimai, kurie lydimi brolių lydime kitus brolius. Gerai padaryti tai asmeniškai, atsargiai ir gerbdami kiekvieno kelią bei nepriversdami nei vieno augti, nes atsakymas Dievui bręsta tiktais autentiškoje ir nuoširdžioje laisvėje.

Prisikėlęs Kristus sako: „Darykite mokiniais.” Tai yra misija. Jis nesako „užkariaukite” ar „užimkite”, bet „darykite mokiniais”. Tai reiškia, dalintis su kitais gautąja malone, tuo meilės susitikimu, kuris pakeitė jūsų gyvenimą. Tai misijos širdis: liudyti, kad Dievas mus myli ir kad su Juo yra įmanoma tikroji meilė galinti atiduoti save bet kur: šeimoje, darbe, pašvęstajame gyvenime, kaip sužadėtiniai. Misija reiškia tapti mokiniais su naujaisiais Kristaus mokiniais. Be abejonės, Bažnyčia yra mūsų mokytoja, bet negali būti mokytoja jeigu prieš tai nėra mokinė. Lygiai taip pat negali būti motina, jeigu nėra dukra. Štai mūsų Motina: nuolanki Bažnyčia, Tėvo dukra ir Mokytojo mokinė, laiminga žmonijos sesuo. Ši nauja „mokinystės” dinamika- mokinys, kuris daro mokiniais. Tai visai, kas kita nei proselitizmas (prievartinis atvertimas skelbiant evangeliją).

Čia randasi skelbimo jėga, kad pasaulis įtikėtų. Įtikinantys argumentai nesiskaito, bet pritraukiantis gyvenimo būdas; ne gebėjimas primesti savo, bet tarnavimas. Jūs turite savo DNR pašaukimą skelbti šeimyninį gyvenimą sekdami Šventosios Šeimos pavyzdžiu: nuolankume, paprastume ir šlovinime. Neškite šią šeimyninę atmosferą į apleistas vietas, kur nėra šios meilės ženklų. Leiskitės būti atpažįstamiems kaip Jėzaus draugai. Vadinkite visus draugais ir būkite visų draugais.

„Eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones.” Kai Jėzus sako „visų tautų žmones”, panašu, kad siekia pabrėžti, jog savo širdyje yra vietos kiekvienam. Visiems be išimties. Kaip sūnūs tėvui ar motinai: jeigu jų daug, dideli ir maži , kiekvienas karštai mylimas. Duodama meilė  nesumažėja, bet dauginasi, plista ir visada pilna vilties. Kaip ir tėvai, kurie nemato pirmiausia vaikų trūkumų, bet būtent vaikus. Iš tos perspektyvos jie tada priima jų problemas ir sunkumus. Lygiai taip pat daro misionieriai su Dievo mylimomis tautomis. Jie neiškelia neigiamus aspektus, bet „mato širdimi”, su pagarbos bei meiles žvilgsniu ir kantriu pasitikėjimu. Eikite tokiu būdu į misiją, būdami tikri, kad „žaidžiate namuose”. Viešpats yra visų tautų šeimininkas ir jo Dvasia jau yra pasėjusi prieš jums ateinant. Galvodami apie mūsų Tėvą, kuris taip myli pasaulį (Jn 3, 16), būkite žmonijos aistruoliais, prisidėkite prie kiekvieno džiaugsmo (2 Kor 1, 24). Tegu vertina jūsų artumą, mylėkite tautų tradicijas, nepritaikykite įrėmintų modelių. Ne mokykite teorijų ir schemų, bet remkitės konkrečiomis situacijomis. Dvasia duos jums tinkamą skelbimo formą atitinkamu laiku ir Bažnyčia galės augti tautų, malonių ir charizmų įvairovėje.

Brangūs broliai ir seserys, jūsų charizma yra didžiulė Dievo malonė mūsų laikų Bažnyčiai. Dėkokime Viešpačiui už visus šiuos 50 metų. Plojimai 50-mečiui! Žiūrėdami į Jo tėvišką, brolišką ir aistringą ištikimybę niekada nepraraskite pasitikėjimo. Jis jus apsaugos, tuo pačiu metu ragindamas mus eiti pirmyn su nuolankiu paprastumu, kaip jo mylimi mokiniai, į visas tautas. Aš lydžiu jus ir raginu: pirmyn! Ir prašau jūsų, nepamirškite melstis už mane, kuris pasilieku čia!