Aplink iniciatorius Madrido katedroje
Įspūdingoje Madrido katedros La Almudena aplinkoje, papuoštoje Kiko Argúello ikonomis, kurios bizantiškoje paveikslų kompozicijoje ir modernaus spalvų atspalvyje atspindi nuostabą, tą dievišką dalyką, kurį įkvepia kiekviena katedra, buvo paminėtos 60-osios Neokatechumenatinio kelio pradžios metinės čia, Madride, kur, dabar jau prieš 60 metų, viename iš jo periferinių „barrio“, Palomeras Altas, Kelias gimė ir žengė pirmuosius žingsnius.
Šventei vadovavo Madrido arkivyskupas kardinolas José Cobo, lydimas buvusio tos pačios vyskupijos arkivyskupo kardinolo Rouco ir dar septynių Ispanijos vyskupijų (Alkalos, Chetafės, Vitorijos, Ispanijos kariuomenės ordinaro ir Alkalos bei El Kaljao vyskupų emeritų) vyskupų, daugiau nei 130 kunigų ir daugybė keliaujančių piligrimų, atvykusių iš penkių žemynų švęsti šio įvykio, dalyvaujant tūkstančiams Kelio brolių iš artimiausių vyskupijų bendruomenių – dėl riboto vietų skaičiaus nebūtų buvę įmanoma pakviesti daugiau – kurie užpildė katedrą ir visas aplinkines teritorijas priešais didelius ekranus, leidžiančius visiems dalyvauti renginyje.
Nuoširdus popiežiaus Leono sveikinimas, pasirašytas valstybės sekretoriaus Pietro Parolino ir perskaitytas šventės pabaigoje, užfiksuoja ir užantspauduoja giliausią Kelio prasmę, įtraukiančią Kelį į Bažnyčios misiją: „Mūsų pareiga prisiminti, kad evangelizacijos misija yra esminė visos Bažnyčios užduotis, kuri su džiaugsmu ir nuolankumu, siekdama visų savo narių vienybės (plg. LG 7) ir būdama klusni Šventosios Dvasios veikimui, stengiasi atnešti išganymo dovaną visiems. Tegul šis įsitikinimas motyvuoja imtis misionieriško įsipareigojimo Dievo mylimų vaikų labui. Su šiomis mintimis popiežius Leonas XIV, lydėdamas juos malda ir prašydamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, užtarimo, suteikia visiems savo apaštališkąjį palaiminimą.“
Savo aplinkosaugos pamokyme Kiko Argúello, kuris kartu su Dievo tarnaite Carmen Hernández buvo brangus įrankis, kurį Dievas panaudojo šiam didingam krikščioniškosios iniciacijos darbui, Neokatechumenatiniam keliui, šiandien egzistuojančiam 138 pasaulio šalyse ir turinčiame daugiau nei 20 300 bendruomenių, įgyvendinti, trumpai apžvelgė šios kelionės pradžią Palomeras Altas lūšnynuose, kur Viešpats jį nuvedė susitikti su Juo 1964 m. lapkričio pabaigoje. „Palikau tapybą dėl Viešpaties“, – sakė jis, – „ir Jis mane apdovanojo taip, kaip niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti: buvau pakviestas tapyti La Almudenos katedros absidę. Štai kodėl džiaugiuosi galėdamas švęsti šią Eucharistiją čia, katedroje.“
Kiko su džiaugsmu prisiminė, kad birželio 2-oji žymi Carmen kanonizacijos proceso vyskupijos etapo pabaigą – moters, kurią Dievas nuo pat pradžių pastatė šalia jo, kad savo dvasiniu ir teologiniu pasiruošimu galėtų jį paremti ir padėti jam kurti katechumeninę kelionę, tinkamą šiandienos pasauliui ir Bažnyčiai. Gavus tuometinio Madrido arkivyskupo monsinjoro Casimiro Morcillo, kuris lankė lūšnynų gyventojus, kad sustabdytų vyriausybės planuojamą lūšnynų griovimą, palaiminimą, pamačius Viešpaties darbą tarp šių vargšų ir pakvietus jį atlikti kitose parapijose, Kelio užuomazgos buvo pašventintos, kad būtų įvykdytas Švenčiausiosios Mergelės Marijos apreiškimas Kiko: „Turime kurti krikščioniškas bendruomenes, tokias kaip Šventoji Nazareto Šeima, kurios gyvena nuolankume, paprastume ir šlovinime. Kita yra Kristus.“
Jis taip pat su jauduliu prisiminė savo susitikimą su popiežiumi Pauliumi VI Romoje, kai po bendrosios audiencijos jam pasakė: „Būk nuolankus ir ištikimas Bažnyčiai, ir Bažnyčia bus tau ištikima.“ Jaudinantį Kiko pamokymą dažnai pertraukdavo susirinkusiųjų plojimai.
Visoje šventėje labiausiai įsiminė susirinkusiųjų dalyvavimas, kuris, ypač giedojimo metu – visas giesmes sukūrė pats Kiko – tiesiogine prasme sprogo, kildamas per katedros skliautus su pilnatve ir jėga, kurią gali išreikšti tik tikras susirinkimas. Buvo išties jaudinantis reginys, kaip krikščioniškosios iniciacijos ir nuolatinio tikėjimo ugdymo kelionė, kurią atlieka visi tie broliai ir seserys, tapo tikros bažnytinės bendrystės ir Viešpaties palaiminimo giesme. Tik suaugusiųjų susirinkimas gali išreikšti tokį dėkingumo Viešpačiui džiaugsmą Bažnyčioje.
Kardinolas José Cobo savo homilijoje taip pat su dėkingumu prisiminė Neokatechumenatinio kelio pradžią Madride, tarp Palomeras Altas lūšnynų gyventojų. „Tą mažą sėklelę, pasibaigus Susirinkimui, palankiai įvertino ir įžvelgė vyskupas Casimiro Morcillo, kuris joje įžvelgė Dvasios kvietimą evangelizuoti visą Bažnyčią. Po 60 metų esame čia, kad padėkotume už Dievo ištikimybę, kuri ir toliau įkvepia naujus kelius skelbti Evangeliją ir kviečia Bažnyčią pasitikti kiekvieno amžiaus iššūkius, pradedant nuo Dievo žodžio, liturginio gyvenimo ir bendruomenės.“ Jis teigė, kad Kelias ir šiandien yra pašauktas klausytis Dvasios ir žengti kūrybiškus žingsnius, kad neatsiliktų nuo šiandien tokių skirtingų laikų, vis labiau bažnytinėje tarnystėje. Charizmos, kaip primena ir Katekizmas, yra neatsiejama Bažnyčios prigimties dalis ir yra išliejamos Šventosios Dvasios visos Bažnyčios bendram gėriui.
Prieš paskutinį palaiminimą, kartu su trumpu, bet apgalvotu popiežiaus Leono sveikinimu, apie kurį jau buvo minėta, susirinkusiesiems buvo perskaityta kardinolo Kevino Farrello, Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefekto, žinia:
„Iškilmingos Eucharistijos šventės proga, kurios metu susirenkate Madrido Almudenos Dievo Motinos katedroje padėkoti Viešpačiui Neokatechumenatinio kelio pradžios 60-ųjų metinių proga, noriu perduoti visiems savo nuoširdžiausius sveikinimus ir išreikšti artumą maldoje.“
Dikasterijos prefektas, kuris Šventojo Sosto vardu patvirtino Kelio statutą, priminė, kaip Ispanija Bažnyčiai pateikė „spindinčių krikščioniškojo gyvenimo ir dvasinio atsinaujinimo pavyzdžių per šventuosius, kankinius, evangelizacijos iniciatyvas, maldos mokyklas, bažnytinius judėjimus ir dvasines sroves. Tarp jų neabejotinai galime priskirti Neokatechumenatinį kelią, gimusį iš vaisingo susitikimo tarp dviejų jo įkūrėjų, Kiko Argüello ir Carmen Hernández Barrera, ir Madrido vargšų.“
Kardinolas Farrellas apžvelgia įvairius šių „kuklių pradžių“ vaisius: „daugelio žmonių patrauklumą tikėjimui ir Bažnyčiai, nesuskaičiuojamus atsivertimus, krikščioniškų šeimų gimimą, pašaukimus į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą bei misionierišką veiklą daugybėje pasaulio šalių“. Jis pažymi: „Galima sakyti, kad iš krikščioniškosios iniciacijos „medžio“, iš naujo atrasto ir įgyvendinto atgaivinant senąją bažnytinę katechumenato tradiciją, taip pat išaugo daugybė kitų „atšakų“, kurios darė ir tebedaro daug gero Bažnyčiai: keliaujantys katechetai, vyskupijų misionierių seminarijos, misionierių šeimos, naujos parapijos, įkurtos misijų teritorijose, „missio ad gentes“ evangelizacijos veikla, paauglių po Sutvirtinimo ir jaunimo ugdymo bei palydėjimo programos, praktikuojant mėnesinę lectio divina ir kasmetines vasaros piligrimines keliones“.
Kardinolas daro išvadą, kad visas šias dovanas Bažnyčios labui, pasaulyje, kuris nuo posusirinkiminių metų iš esmės pasikeitė, turi saugoti ir puoselėti visi Kelio bendruomenių broliai, atnešdami „visada esantį tikėjimo ir bažnytinės tradicijos lobyną, kaip tai darė Kelio įkūrėjai prieš 60 metų. Sekite jų kūrybiškumo, drąsos ir atvirumo, sūniško paklusnumo Bažnyčios ganytojams ir nenuilstamo uolumo sielų gėriui ir išganymui pavyzdžiu“.
Šventės pabaigoje visų dalyvavusiųjų veiduose matėsi dėkingumas, šventė ir džiaugsmas: jaunų ir senų, ištisų šeimų, lydimų daugybės vaikų, įskaitant ir mažylius. Šio „bažnytinio nuotykio“, kuris dabar siekia tolimiausius žemės kampelius, iniciatorius džiūgavo: Kiko, labai laiminga ir dėkinga už šį įvykį, ir Carmen, taip pat dalyvavusi visoje šventėje, dėkingai atmindama Kiko, tėvą Mario, Ascensióną ir patį kardinolą Cobo. Savo homilijoje jis priminė, kad po dviejų dienų Madrido vyskupija paskelbs Carmen Hernández kanonizacijos procesą baigtu, perdavus visus dokumentus kompetentingai dikasterijai Romoje, kad ši tęstų ir, tikiuosi, greitai užbaigtų savo kelionę.
Ezechiele Pasotti
