Kalba „Redemptoris Mater“ seminaro nariams Romoje, 2004 m. kovo 18 d.
Šv. Jonas Paulius II
Vatikanas, 2004 m. kovo 18 d.
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II privačioje audiencijoje Vatikano Apaštalų rūmų Klemenso salėje priėmė Romos vyskupijos seminarijos „Redemptoris Mater“ bendruomenės narius. Audiencijos pradžioje kardinolas Camillo Ruini, Jo Šventenybės Romos vyskupijos generalinis vikaras, kreipėsi į Joną Paulių II šiais sveikinimo žodžiais:
„Šventasis Tėve:
Romos „Redemptoris Mater“ seminarijos vyresnieji ir studentai per mane Jums reiškia visą savo širdyse jaučiamą džiaugsmą ir dėkingumą šiai audiencijai, kuri žymi labai reikšmingą šios seminarijos šešiolikos metų gyvavimo etapą po Eucharistijos, kurią Jūsų Šventenybė kartu su jais šventė 1993 m. spalio 31 d. Šventasis Tėve, ši vyskupijos ir misionierių seminarija, kurios vyresnieji ir studentai yra Neokatechumenatinio kelio dalis, iki šiol išugdė 196 įšventintus kunigus, iš kurių 170 yra inkardinuoti Romos vyskupijoje. 74 iš jų šiuo metu tarnauja mūsų vyskupijos parapijose arba vikariate, o kiti dirba kaip fidei donum daugelyje pasaulio šalių.“ Be to, tikimasi, kad gegužės 2 d. Jūsų Šventenybė įšventins kunigais 11 diakonų kartu su kitais Romos vyskupijos diakonais.
Patirtis, kurią sukaupiau per šiuos metus, tiek asmeniškai lankantis seminarijoje, tiek bendraujant su ten išugdytais kunigais, man patvirtina, Šventasis Tėve, kad „Redemptoris Mater“ yra didelė dovana Romos vyskupijai ir Bažnyčiai visame pasaulyje. Šie seminaristai ir kunigai iš tiesų myli maldą ir Dievo žodį, ištikimai laikosi drausmės ir gyvena bendruomenėje, yra atsidavę Bažnyčios doktrinai ir yra įkvėpti didelio misionieriško uolumo. Be to, su džiaugsmu galiu paliudyti, Šventasis Tėve, kad jie labai myli Jūsų Šventenybę ir Jūsų, kaip Petro įpėdinio, tarnystę. Šventasis Tėve, šie seminaristai ir jų vyresnieji laukia Jūsų žodžio ir tėviško palankumo, kad būtų apšviesti jų formavimo kelyje ir sustiprinti savo pašaukime tarnauti Bažnyčiai, sekant Gerojo Ganytojo, Jėzaus Kristaus, pavyzdžiu. Dar kartą dėkoju Jums, Šventasis Tėve; laukiame Jūsų palaiminimo.
Po kardinolo vikaro Camillo Ruini sveikinimo popiežius kreipėsi į susirinkusiuosius šia kalba, kurią pateikiame žemiau:
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite gerąją naujieną visai kūrinijai“ (Mk 16, 15)
„1. Mano brangiausi „Redemptoris Mater“ vyskupijos seminarijos vyresniieji ir studentai, man malonu jus pasveikinti šiais Prisikėlusio Jėzaus žodžiais, kuriuos girdite ir apmąstote per Šventųjų Kirilo ir Metodijaus šventę, jūsų seminarijos kanoninio įkūrimo metines.
Pirmiausia sveikinu kardinolą vikarą ir dėkoju jam už man skirtus žodžius. Su meile sveikinu jūsų rektorių monsinjorą Claudiano Strazzari, kitus vyresniuosius ir formatorius, ir kiekvieną iš jūsų, mano brangiausi studentai.“
2. Nuo Jūsų seminarijos įkūrimo praėjo daugiau nei šešiolika metų, o tai buvo nauja ir labai reikšminga patirtis kunigų ugdyme Naujajai evangelizacijai. Nuo to laiko visame pasaulyje, įkvėptos Jūsų modelio ir siekiančios tokių pat tikslų, atsirado ir kitų „Redemptoris Mater“ seminarijų. Per šiuos metus Jūsų seminarijos duoti vaisiai yra ypač gausūs. Už šiuos vaisius kartu su Jumis dėkoju Viešpačiui. Už tuos pačius vaisius taip pat noriu padėkoti Neokatechumenatiniam keliui, kuriame gimė ir buvo puoselėjamas Jūsų pašaukimas. Taip pat dėkoju rektoriui ir kitiems vyresniesiems, kurie, rūpestingai vadovaujami kardinolo vikaro, su meile ir išmintimi vadovauja Jūsų rengimui kunigystei. Dėkingos mintys skirtos ir Kelio įkūrėjams, kuriems esame skolingi laimingą įžvalgą siūlyti Jūsų seminarijos įkūrimą ir kurie taip dosniai pasišvenčia puoselėti pašaukimus į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą pačiame Kelyje. Taip pat norėčiau kartu su jumis prisiminti du vyskupus, monsinjorą Giulio Salimei ir monsinjorą Maximino Romero, kurie, vienas kaip rektorius, o kitas kaip dvasinis tėvas, savo apšviestu atsidavimu ir pavyzdingu gyvenimu labai prisidėjo prie „Redemptoris Mater“ pradinio vystymosi ir sėkmingo formavimo.
Taip pat malonu pabrėžti, kaip jau minėjo kardinolas vikaras, kad per šiuos šešiolika metų iš jūsų seminarijos išėjo daug uolių kunigų, kurie, kaip tikėjimo ir dosnumo kunigai, iš dalies pasišventė Romos vyskupijos pastoracinei tarnybai, o iš dalies – misionieriškam darbui visame pasaulyje.
3. Norint pasiekti šių teigiamų rezultatų, viso formavimo metu būtina visada nepamiršti tarnaujamosios kunigystės prigimties ir ypatybių, kaip iliustruoja Antrasis Vatikano Susirinkimas ir posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis. Iš tiesų, bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji kunigystė yra viena kitai skirtos ir glaudžiai susijusios; abi savaip dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje. Tačiau jų skirtumas yra esminis ir ne tik laipsnio (plg. Lumen gentium, 10). Šventimų sakramento galia kunigai yra ypatingu būdu supanašinti su Jėzumi Kristumi kaip savo tautos galva ir ganytoju, ir pagal Kristaus paveikslą jie turi skirti savo gyvenimą šios tautos tarnystei. Dėl šios priežasties, būtent sakramentaliai atstovaudami Jėzui Kristui, Galvai ir Ganytojui, jie yra pašaukti vadovauti, glaudžiai bendraujant su vyskupu, jiems patikėtoms bendruomenėms, pagal kiekvieną iš trijų matmenų – pranašišką, kunigišką ir karališkąjį – kuriuose išreiškiama viena Kristaus ir Bažnyčios misija (plg. Pastores dabo vobis, 12–16).
Brangiausi seminaristai, laikydamiesi šios sveikos doktrinos savo ugdymo metu ir vėliau kasdien vykdydami kunigiškąją tarnystę, galėsite džiaugsmingai gyventi kunigystės malone ir užtikrinti autentišką bei vaisingą tarnystę Romos vyskupijai ir seserinėms Bažnyčioms, į kurias būsite pasiųsti. Malda, studijos ir bendruomeninis gyvenimas, gerai suderinti ugdymo plane ir ištikimai bei dosniai įgyvendinami konkrečiame jūsų seminarijos egzistavime, yra keliai, kuriais Viešpats jumyse diena iš dienos formuoja „Redemptoris Mater“ seminarijos – Kristaus, Gerojo Ganytojo, – paveikslą.
4. Remdamiesi šiais pagrindais, galėsite pasiruošti taip pat ramiai ir vaisingai gyventi, būdami kunigais, išreikšdami savo esminę ir besąlygišką priklausomybę vyskupijos presbiteratui, kurio esminis atskaitos taškas yra vyskupas, ir kartu gilus ryšys, vienijantis jus su Neokatechumenatinio kelio patirtimi. Iš tiesų, kaip rašoma Kelio statuto 18 straipsnyje, „Redemptoris Mater“ vyskupijos ir misionierių seminarijose „kandidatai į kunigus dalyvaudami Neokatechumenatiniame kelyje atranda specifinį ir esminį savo ugdymo elementą ir kartu ruošiasi tikrajam kunigiškajam pašaukimui tarnauti visai Dievo tautai broliškoje presbiterato bendrystėje“.
Taip pat labai svarbu vengti klaidingo dichotomijos tarp pastoracinės tarnystės jūsų vyskupijoje ir visuotinės misijos iki žemės pakraščių, kuri kyla iš jūsų sakramentinio dalyvavimo Kristaus kunigystėje (plg. Pastores dabo vobis, 17–18) ir kuriai jūs ruošiatės ypač per Neokatechumenatinio kelio patirtį. Iš tiesų, jūsų ypatinga lemtis priklauso vyskupui, kuris rūpinasi tiek savo vyskupijos poreikiais, tiek visuotinės misijos reikalavimais. Priimdami jo sprendimus su pasitikėjimu ir nuoširdžiu paklusnumu, rasite savo ramybę ir vidinę tylą ir galėsite išreikšti savo misionierišką charizmą kiekvienoje situacijoje, nes ir čia, Romoje, pastoracinei tarnystei būdingas ir vis labiau turi būti būdingas evangelizacijos prioritetas.
5. Mano brangiausi Romos „Redemptoris Mater“ seminarijos vyresniieji ir studentai, visada tikėjimo akimis žvelgkite į savo gyvenimą, pašaukimą ir misiją. Šio susitikimo pabaigoje noriu dar kartą išreikšti jums jaučiamą meilę ir pasitikėjimą bei užtikrinti, kad nuolat meldžiuosi už kiekvieną iš jūsų, už visą seminariją, už Neokatechumenatinio kelio bendruomenes ir ypač už jose bręstančius kunigiškuosius pašaukimus.
Su šiomis nuotaikomis teikiu jums visiems ir jūsų artimiesiems apaštališkąjį palaiminimą.“