Šv. Tėvo Pranciškaus pastoralinis vizitas Romos Šv. Petro Damiani parapijoje, 21-V-2017
Pranciškus
Susitikimas su vaikais
Klausimai:
Ką mes, vaikai, galime padaryti, kad išgelbėtumėme pasaulį?
Kaip galiu suprasti savo pašaukimą į kunigystę?
Ką galime daryti, kad geriau sektumėme paskui Jėzų?
Popiežiau Pranciškau, norėčiau paklausti, kokiu sportu užsiimdavai būdamas mano metų (man 11 metų). Taip pat norėčiau sužinoti, jei žaisdavai futbolą ir koks buvo tavo vaidmuo komandoje.
Popiežius Pranciškus: Tai geras klausimas! Jūs paklausėte: „Ką mes, vaikai, galime padaryti, kad išgelbėtumėme pasaulį?” Minėjote „išgelbėti pasaulį”. Pasaulis juk didžiulis! Vaikas— pagalvokite, pagalvokite prieš atsakant- vaikas, berniukas, mergaitė… Ar jie gali padėti išgelbėti pasaulį? Gali ar negali?
Vaikai: Negali …
Popiežius Pranciškus: Nieko negali padaryti? Jūs nesiskaitote? Tai gali ar negali?
Vaikai: Gali!
Popiežius Pranciškus: Puiku! Garsiau, nes negirdžiu…
Vaikai: [šaukdami] Gali!
Popiežius Pranciškus: Norėčiau pasiklausyti jūsų. Kas iš jūsų yra geresnis arba geriausias atsakant į šį klausimą? Gerai pagalvokite: Kaip galiu padėti Jėzui išgelbėti pasaulį? Pakelkite rankas tie, kurie norėtumėte atsakyti… Pakelkite rankas norintys atsakyti. [kažkas sušnibžda: „Su malda”] Per maldą, sakote, galite padėti Jėzui išgelbėti pasaulį? Taigi, galime ar ne?
Vaikai: Galime!
Popiežius Pranciškus: Kas čia dedasi? Jūs visi miegate?
Vaikai: Ne!
Popiežius Pranciškus: Ah, saule, saule…. Saule jus migdo… Su malda. Gerai. Kas dar? Tu.
Vaikai: Gerbiant žmones.
Popiežius Pranciškus: Gerbiant žmones. Tad žmones turi būti gerbiami?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Tėvas, motina, senelis, močiutė… Juos turime gerbti?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Ir nepažįstamus, kurie gyvena kaimynystėje turime gerbti?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus : Ir tuos, kurie gyvena gatvėse, benamius, turime gerbti?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Taip. Visi turi būti gerbiami. Tad kartu pasakysim?
Popiežius kartu su vaikais: Visi žmonės turi būti gerbiami!
Popiežius Pranciškus: Ir tą, kuris manęs nemyli turiu gerbti?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Ar tikrai?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Bet ar nebūtų geriau suduoti per žandą?
Vaikai: Ne!
Popiežius Pranciškus: Tikrai?
Vaikai: Taip.
Popiežius Pranciškus: Gerai. Tas, kuris manęs nemyli irgi turi būti gerbiamas.
Popiežius ir vaikai: Tas, kuris manęs nemyli irgi turi būti gerbiamas.
Popiežius Pranciškus: Tas, kuris kartą mane įžeidė, pagalvokite gerai: ką man reikia padaryti? Jeigu žmogus mane įžeidę, ar galiu įžeisti jį atsikeršydamas?
Vaikai: Ne!
Popiežius Pranciškus: Ne, nėra gerai. Galiu paskambinti mafijai, kad jie darytų kažką?
Vaikai: Ne…
Popiežius Pranciškus: Nesate tikri… Galima tai daryti?
Vaikai: Ne!
Popiežius Pranciškus: Galima susidoroti su mafija?
Vaikai: Ne!
Popiežius Pranciškus: Ne! Netgi tuos, kurie mums daro blogi turi būti gerbiami. Jūs gerai atsakėte. Matote, kiek daug dalykų galime padaryti, kad padėtumėme Jėzui atpirkti pasaulį? Ir tai yra labai gerai, tai puiku. Ir jeigu atlikau namų darbus ir mama leidžia išeiti žaisti su draugais ar draugėmis, sužaisti varžybas, ar tai gražu?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Žaisti, gerai pagalvokite, žaisti, gerai žaisti: ar tas padeda Jėzui išgelbėti pasaulį?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Nesate labai įsitikinę…
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Taip. Nes džiaugsmas padeda Jėzui išgelbėti pasaulį. Pakartokime tai visi kartu.
Popiežius ar vaikais: Džiaugsmas padeda Jėzui išgelbėti pasaulį.
Popiežius Pranciškus: Džiaugsmas yra kažkas nuostabaus, labai gražaus. Ar šiandien jūs esate laimingi?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Taip? Esate laimingi?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Tai yra nuostabu. Manau, kad jau esu atsakęs į jūsų klausimą: ką mes galime padaryti, kad galėtumėme padėti Jėzui? Bet jūs pagalvokite apie tai vėliau, visada.
Dar, kai aš buvau tavo metų, žaisdavau futbolą. Žinote, man ne taip gerai sekėsi, o mano žemėje tuos, kurie negerai žaidžia vadina „pata dura“ (isp. kieta koja). Supratote? Mane vadino „kietakoju”, todėl dažniausiai būdavau vartininkas, kad nereikėtų daug judėti. Toks buvo mano vaidmuo. Tai ne keiksmažodis, galima vadinti „kietakoju”.
Kitas klausimas buvo „Kaip aš supratau savo pašaukimą? Kiekvienas iš mūsų turi savo vietą gyvenime. Jėzus nori, kad vienas susituoktų, kad suformuotų šeimą; kitas taptų kunigu, kita- vienuole… Kiekvienam iš mūsų turi paruošęs gyvenimo kelią. Daugumai yra, kad būtų tokie kaip jūs, kaip visi kiti, kaip jūsų tėvai: būtų tikintys pasauliečiai sudarantys gražią šeimą, auginanti vaikus, auginantys juos tikėjime… Aš augau vienoje šeimoje. Mes augome penkiese, buvome laimingi. Mano tėtis dirbo, grįždavo iš darbo (tuo metu buvo darbo) ir žaisdavome… Papasakosiu jums kai ką juokingo, bet nedarykite tai, ką jums pasakysiu. Kartą sugalvojome padaryti parašiutininkų konkursą, mes paėmėme skėčius ir išėjome į terasą ir vienas iš mano brolių pirmas nušoko nuo terasos. Išsigelbėjo per plauką! Tai pavojingi žaidimai… Bet mes buvome laimingi. Kodėl? Todėl, kad mama ir tėtis mums padėdavo eiti pirmyn mokykloje, jie rūpinosi mumis. Tai labai gražu, labai gražu… Paklausykite: gyvenime būti susituokusiems- labai gražu. Nuostabu turėti šeimą, tėtį, mamą, senelius, dėdes… Supratote? Tai puiku, tai- malonė. Kiekvienas iš mūsų turi tėvus, senelius, dėdes, turi šeimą. Kodėl gi tad nepasveikinus jų? Plojimai visiems jiems… [plojimai] Jūsų tėvai aukojasi dėl jūsų visų, kad augtumėte ir tai labai gražu, tai nuostabus pašaukimas- sukurti šeimą.
Bet taip pat yra kitas pašaukimas: būti vienuole, kunigu. Kartą, atsitiktinai, būdamas 16 metų pajutau, kad Viešpats norėjo, kad aš būčiau kunigu. Ir štai esu čia! Esu kunigas. Tai yra mano atsakymas. Širdyje jaučiama, kai vaikinas jaučia širdyje simpatija merginai, ši simpatija tęsiasi kol jaučia meilę, po to tampa sužadėtiniais ir galiausiai susituokia. Taip pat jaučiama širdyje , kai Viešpats sako: „Turi sekti kunigystes keliu.” Aš taip pat išgirdau šiuos žodžius. Geri dalykai gyvenime yra girdimi, todėl kad jie geri. Suprantate?
Gerai, jūs jau pavargote, saule stipriai kaitina…
Vaikai: Ne!
Popiežius Pranciškus: Dabar esame pavėsyje, bet…
Neatsimenu kaip ten buvo: tam, kuris manęs nemyli turiu suduoti per žandą?
Vaikai: Ne!
Popiežius Pranciškus: Ah! Jau buvau pamiršęs. Tada turiu melstis už tuos, kurie manęs nekenčia?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Taip, taip, melstis už tuos kurie manęs nemyli, už juos… Reikia melstis. O ar reikia klausyti tėčio ir mamos?
Vaikai: Taip!
Popiežius Pranciškus: Man ar kaimynui?
Vaikai: Visiems!
Popiežius Pranciškus: Ah, visas pasaulis! Tegu kiekvienas sako „aš”.
Vaikai: Aš!
Popiežius Pranciškus: Turiu klausyti mamos ir tėčio: visi!
Vaikai: Turiu klausyti mamos ir tėčio.
Popiežius Pranciškus: Tai labai svarbu, nes jie aukojasi dėl mūsų. Supratote?
Vaikai: Taip.
Popiežius Pranciškus: Labai gerai. Ką darysime dabar? Melsimės. Pirmajame klausime minėjome maldą. Dabar melsimės vienas už kitą. Paimkite vienas kitą už rankos, visi. Kaip broliai, kaip draugai. Susikabinkite už rankos, visi. Melsimės Mergelei Marijai, kuri yra mūsų Motina: Sveika, Marija…
Ir dabar suteiksiu jums visiems palaiminimą. Tyloje kiekvienas iš jūsų pagalvokite apie savo tėvus, giminaičius, pagalvokite apie jūsų priešus, prisiminkite tuos, kurie nekenčia, nemyli jūsų. Ir tegu šis palaiminimas nužengia ant jūsų visų.
[palaiminimas]
Ačiū!
Susitikimas su Neokatechumenatinio kelio bendruomene
Klebonas: Šventasis Tėve, sveikiname Jus mūsų tarpe. Trumpai prisistatysime. Šis trumpas susitikimas yra su Neokatechumenatinio kelio realybe gimusia ir esanti šioje parapijoje jau apie 30 metų. Buvo evangelizuojama keletą kartų ir susidarė 5 bendruomenės, dar dvi yra misijoje šioje parapijoje (jas išsiuntė Jūsų pirmtakas Benediktas XVI prieš 8 metus į Romos periferijas, kad evangelizuotų nutolusius). Turime dvi tokias bendruomenes: viena iš Piazza Bologna, tai reiškia, kad kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį jie vyksta 50 km, kad atvažiuotų čia; kita iš Šv. Leonardo Murialdo, jie kiekvieną antradienį aplanko šeimas jų namuose, meldžiasi kartu, duoda kokį žodį, klausosi. Tai atneša gausių vaisių. Mūsų parapiją nedaug kas lanko. Dabar jų matote kur kas daugiau, bet tai ką matote, manau, tai ankstesnių metų įguldytas darbas. Mano pirmtakų ir šių bažnytinių bendruomenių, mūsų parapijoje, darbas. Esu nuoširdžiai dėkingas Dievui. Aš pats esu iš Redemptoris Mater, ten mokiausi, o dar prieš tai buvau keliaujančiu katechistu. Šiuo metu esu šios parapijos klebonas jau 12 metų. Esu laimingas. Turėjau daug sunkumų, daug, bet taip pat ir džiaugsmų. Turiu pasakyti, kad šie broliai liudijo (ne tik jie, bet ir kiti) savo tikėjimą, jie atidavė savo gyvenimą ir sustiprino mano pašaukimą. Kai šiais metais turėjau krizę, būtent jie mane palaikė, nes manau, kad neturėčiau būti čia. Esu sujaudintas. Tad dėkoju Dievui, esu dėkingas už kunigystę ir kad galiu tarnauti Romos Bažnyčiai. Ir paklusnumas Jums, kaip Petro įpėdiniui, yra pirmoje vietoje.
Popiežius Pranciškus: Vienas iš jūsų man yra sakęs, kad Kelias yra šioje parapijoje kokio žmogaus [klebono] dėka. Bet yra kai, kas labai gražaus. Jis nepasakė: „Jei kelias ar ši parapija yra stiprūs, jeigu turime tiek ir tiek vaikų, jeigu turime tokia bendruomenę, o be to misionierius. Tai, todėl kad buvo kunigai misionieriai. Ne.” Jis pasakė kitaip, kad jūs buvote misionieriai. Misijos malonė gaunama per Krikštą, nes Krikštas mums suteikia jėgų misijai. Būtent dėl to pakrikštytieji pasauliečiai turi būti misionieriais. Po to kunigai, vienuoles, vyskupai, mes visi. Bet pasauliečiams reikia eiti pirmyn. Klebonas pasakė, kad šeimų lankymas, išklausymas… Šito nėra kanoniškoje teisėje , bet „klausymo apaštalystė” yra gyvybiškai svarbi. Klausyti. „Bet Tėve, tai atima daug laiko…” Ne, su tuo laimima! Tu klausyk, po kurio laiko pasakysi žodį ir tas žodis duos vaisių, bus it kaip sėkla, kuri augs. Bet visu pirma reikia klausyti, nes šiandien žmones nori būti išklausyti. Visi kalba, kalbamės apie viską… Bet galvojame… Papasakosiu jums savo patirtį. Aš irgi galiu pasidalinti savo individualia patirtimi. Jums patinka liudijimai, ar ne? [Juokiasi] Kiek kartų buvo žmonių ateinančių pas mane norėdami patarimo ir aš likau neprataręs nė žodžio, leidau jiems kalbėti, kalbėti, kalbėti… Ir po visko yra pasakę: „Taip tiesa, jūs esate teisus.” Bet aš nebuvau prataręs nė žodžio! Bet viduje esanti Šventoji Dvasia prakalbėjo ir jie atrado kelią. Jiems buvo reikalingos ausys ir manau, kad jūs visi turite šios patirties. Jeigu kas nors pradeda kalbėti nereikia pertraukti sakydami: „Ne, bet…” Jūs neaiškinkite nieko, kol Šventoji Dvasia nepasakys: „Kalbėk!” Prisiminkite apaštalą Pilypą. Jis krikštijo, evangelizavo ir staiga Dvasia jam sako: „Eik tuo keliu…” Ir ten jis išvysta vežimą ir vyrą, Etiopijos karalienės ekonomikos ministrą. Jis buvo žydas ir skaitė pranašą Izaiją. Pilypas nepratarė nė žodžio, tiktai ėjo šalia vežimo. Tuomet ministras pažvelgė į Pilypą ir paklausė: „Sakyk man, tu supranti, kas čia parašyta?” „Kaip aš galiu suprasti, jeigu niekas man nepaaiškina?” Jis buvo tas, kuris uždavė klausimą… Pilypas tylėjo. Vyras pakvietė Pilypą sėstis į vežimą ir tik tada paaiškino… Ir kai dykumoje pamatė truputį vandens paklausė ar gali būti pakrikštytas? Pradžioje jie klausėsi, po to sakydavo žodį. Bet jeigu tu įeini į kokius namus, beldiesi į namus bei tau atidaro ir sakai: „Atėjau skelbti Evangeliją, Kristaus išganymą…” Jie tave išvarys ir sugriausi tokiu būdu Šventosios Dvasios darbą. Klausyti. Po to, kai klausaisi, svarbi malda: „ Viešpatie, suteik man teisingą žodį.” Lankant šeimas tas daro daug gėrio, sulaukti atitinkamo momento. Bet visada po išsikalbėjimo, po to kai išaiškino viską. Ir galiausiai eiti pirmyn, bendruomenėje, priartinti žmones, kad gerai jaustųsi… Tai ir yra misija. Jėzus kalbėdamas apie misiją lygina tai su sėjėju. Sėti. Sėjama Žodžio sėkla. Evangelijoje yra vieta, kuri sako: „Tada sėjėjas eina miegoti ir nenujaučia, kas atsitiks toliau, bet būtent Viešpats augina.“ Visada dirbkite su Viešpačiu, visada. Prašau, nebūkite prozelitistai, bet evangelizuotojai. Negražu eiti į šeimas tam, kad prijungti dar vieną narį į bažnytinę bendrovę- tai ne tas. Prozelitizmas neveikia. Popiežius Benediktas XVI yra pasakęs vieną sakinį, kurio nevalia užmiršti: „Bažnyčia negimsta iš prozelitizmo, bet iš patraukos.“ Tai reiškia, iš liudijimo, gimsta iš patarnavimo. Būkite visų tarnais ir tokiu būdu viskas bus nuostabu.
Po to yra krizių akimirkos. Klebonas jau kalbėjo apie savo jo išgyventas sunkias akimirkas. Bet vis dėlto, norėčiau jūsų paklausti, bet nedarysiu to, kas iš jūsų nėra išgyvenęs krizes tegu pakelia ranką. Visi mes esame turėję. Visi. Ir visada Dievas siųsdavo žmogų, kuris padėdavo. Kai tu būsi krizėje, leiskis būti padedamas. Prašyk pagalbos. Neužsidaryk, bet prašyk pagalbos. Prašyk malonės išmaldos ir gausi jos per kurį nors brolį arba seserį. Visada susilauksi, nes evangelija yra tokia. Gerosios naujienos neskelbia angelai: angelai šlovina Dievą ir globoja mus, bet kam reikia skelbti? Mums, visiems mums reikia skelbti. Tai yra kelias.
Dėkoju už viską, ką darote. Esate drąsūs. Taipogi čia esantys brangakmeniai, jūsų vaikai, yra pažadas Bažnyčios ateičiai. Auklėkite juos gerais krikščioniais. Man patinka kaip giedate. Prieš suteikiant jums palaiminimą, galėtumėte sugiedoti giesmę Mergelei Marijai… Kai įėjau jus giedojote vieną… Dabar galite kitą…
[giesmė]
Ačiū. Dabar suteiksiu jums palaiminimą.
[palaiminimas]
Prašau jūsų, melskitės už mane, nepamirškite!
Susitikimas su vargšais
Klebonas: Šventasis Tėve, norėčiau papasakoti kaip gimė ši iniciatyva. Tai vyskupijos kongreso rezultatas. Kongreso tema buvo: „Eucharistija ir meilės liudijimas.” Po mūsų bendradarbių dalyvavimo šiame kongrese bei po susitikimo su jumis parapijoje gimė noras daryti kažką konkretaus. Čia nieko panašaus nebuvo. Mes jūs priimam vargšų valgykloje. Jau visus metus, kas antrą šeštadienį, kas 15 dienų, bendradarbiaudami su kitomis parapijomis maitiname juos. Pavyzdžiui mes duodame šeštadienį, kita parapija- sekmadienį ir tokiu būdu maždaug užimame visą savaitę. Jie yra mūsų vaisius, mūsų brangakmeniai, kaip kad jūs minėjote. Mes didžiuojamės tuo, ne todėl kad darome nežinau ką, bet todėl kad tiek žmonių prisideda. Netgi tie, kurie nelanko parapijos. Atneša aukas, atneša maisto… Turime savo „maisto banką”… Dar 50 šeimų daliname maisto produktus. Kaip matote, situacijos yra labai skirtingos. paskutiniu metu viskas eina blogyn: daug tėvų prarado darbo vietą, o jiems reikia išlaikyti šeimą, arba yra išsiskyrę ir negali išlaikyti šeimos… Tiek žmonių praėjo pro šią vietą ir kiekvienas paliko savo palaiminimą. Čia, kartu su mumis, yra savanoriai. Jų yra apie penkiolika. Štai virtuve, kurioje paruošiame maistą. Įrengiau nelegaliai, kitokiu būdu nebūčiau galėjęs to padaryti. Ką mes galime padaryti? Biurokratiniai klausimai…Elektros lizdai turi būti čia… Taip, gerai mums pavyko. Mes tęsėme šį darbą, nes parapijiečiai mus palaikė. Džiaugiuosi tuo. Mes siūlome Jums kaip dovaną.
Popiežius Pranciškus: Ačiū. Klebonas ištarė žodį „perlas” kalbėdamas apie skurstančius, labiausiai skurstančius parapijoje. Čia Romoje gerai žinoma Šv. Lauryno diakono tradiciją. Jis buvo iždininkas, turtų administratorius. Persekiojimų laikais valdžia jam pažadėjo išgelbėti jį iš mirties su sąlyga, kad atiduos visus Romos vyskupijos turtus. Atėjus dienai, kai turėjo pristatyti, pasirodė su visais miesto vargšais. Vargšai yra Bažnyčios turtas. Labai blogai, kaip minėjo klebonas, dažnai tenka kentėti neturint maisto ar darbo, kai yra skyrybos ar kiti dalykai… Bažnyčia turi saugoti vargšus, nes jie- lobis. Tikras lobis, gyvas. Tiesa, Mergelė Marija mūsų turtas, bet ji danguje, mums padeda; Jėzus yra Eucharistijoje, tabernakulyje; vargšai yra gyvasis Bažnyčios turtas. Ir kai Bažnyčia arba parapija arba kokia bendruomenė pamiršta apie vargšus, sakyčiau, kad jie blogai švenčia Eucharistiją. Švenčia tiesa, bet nesuvokia iki galo Eucharistijos lobio, jeigu neįžvelgia vargšuose lobio. Taip, skurdas yra kryžius, bet Jėzus tai išgyveno pats. Jis buvo vargšas, jis tai patyrė. Jo gyvenimas buvo skurde tarp pirmųjų krikščionių, daug jų buvo vargšai, bet pasitikėjo Jėzumi ir sekė paskui jį. Būtent dėl to, vargšai yra Bažnyčios turtas. Jėzus taip pat sako: „Saugokitės, nes yra kitas lobis, turtai, turtų gausa, kuri naikina sielą.” Tai yra Evangelijoje. Tai ne tam, kad papiktintų turtinguosius, ne. Tai tam, kad melstumėmės už juos, kad jie paklystų, bet eitų pirmyn tikėjimo keliu. Demonas visada įeina per kišenę, visada, nori suklaidinti mus… Klebonas minėjo, kad įrengė virtuvę kaip galėjo dėl viso popierizmo… Biurokratija… Tau sako: „Taip taip, turime daryti šį bei tą…” „Bet tai per sudėtinga, nėra kitos išeities?” „Taip, yra. [numoja ranka] Biurokratija išsprendžiama kyšiais. Bet kaip matote [parodo į įrengtą kambarį] tai yra geras būdas. Jis [klebonas] padarė kaip norėjo ir neiškilo problemų. Bet sakau tai, kad atkreiptumėte dėmesį: neturėti tai, kas būtiniausia pragyvenimui yra sunkus kryžius. Tai tiesa. Bet žinokite, kad vargšai yra Bažnyčios turtas ir Bažnyčia, kunigai, vyskupai ir Popiežius turi rūpintis jais, visais atmestaisiais. Kiek daug žmonių netenka darbo! Kiek žmonių negali parnešti namo duonos! Ir kai vyras ar moteris turi parnešti namo duonos, bet yra bedarbiai, jaučiasi beverčiais. Darbas suteikia žmogui vertę. Bažnyčiai reikia būti prie vargšų… Jėzus negimė Erodo pilyje, bet prakartėlėje. Mums reikia tai žinoti. Turime melstis už turtinguosius ir už tuos kurie turtų yra per daug, kurie nežino kaip leisti pinigus bei trokšta dar ir dar. Vargšeliai. Jėzus Evangelijoje pasakoja apie tą turtuolį, kuris rengia šventes ir puotas vieną po kitos. Prie jo durų sėdėjo vargšas, kartu su šunimis, kuris sotinosi iš to, kas krenta iš šeimininko stalo. Jėzus pasakoja šį palyginimą. Mums nevalia nekęsti turtingųjų, ne, tai ne krikščioniška. Mums reikia melstis už juos, kad jie teisingai naudotųsi turtais, nes turtas nėra jų nuosavybė. Dievas yra davęs jiems, kad jie valdytų jį. Turtingieji, nesuprantantys šito, deda viską į kišenę. Ir tai yra blogiausia. Tuo tarpu yra kiti, kurie turėdami daug yra dosnūs, padeda, valdo ir jų gyvenimas yra kuklus, paprastas, darbingas. Nereikia turėti neapykantos, ne! Melskitės už turtinguosius, kurie nesupranta, kad turtai tėra tik jiems, bet dalinimuisi, tam kad valdytų teisingai. Jeigu jie nevaldo turto, demonas valdo prieš juos.
Laiminu jus. Linkiu, kad Viešpats būtų arti jūsų, arti jūsų kančių. Jų yra daug. Geriausia ką galite daryti yra melstis už tuos, kurie gali išspręsti jūsų situaciją, bet dėl egoizmo ar netikrumo nežino ar nenori to daryti.
[palaiminimas]
Ir jūs, melskitės už mane!
Šventojo Tėvo homilija
Girdėjome kaip Jėzus atsisveikina su savaisiais Paskutinėje Vakarienėje ir prašo, kad laikytųsi jo įsakymų. Pažada, kad atsiųs Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.” (Jn 14,16-17). Šventoji Dvasia yra su mumis, yra kiekviename iš mūsų. Mes gavome per Krikštą iš Jėzaus ir Tėvo. Kitoje Naujojo testamento vietoje Apaštalas sako, kad turim saugoti Šventąją Dvasią ir priduria: „Neliūdinkite Šventosios Dvasios.” (Ef 4, 30) Tai tarsi sakytų: „būkite sąmoningi, kad turite savyje patį Dievą, lydintį Dievą, kuris sako, ką ir kaip turi daryti; padeda išvengti klaidų ar kritimo nuodėmėje; yra Advokatas ginantis tave nuo piktojo.” Ši Dvasia yra ta, kuri padės, kaip sako Petras antrajame skaitinyje, „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų” (1 P 3,15). Kokiu būdu? Su adoracijos malda ir priimant Šventosios Dvasios įkvėpimus. Ji mums sako: „ Tai yra gerai, tai negerai, tai klaidingas kelias, o šis teisingasis…” Padeda eiti pirmyn. Kai žmones teiraujasi mūsų, kodėl krikščionys esame tokie, Petras sako: „Visuomet būkite pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį.” (1Pt 3,15). Ir kaip tai daroma? Petras toliau sako: „Tai darykite švelniai ir atsargiai” (1Pt 3, 16). Čia norėčiau apsistoti.
Krikščionių, turinčių Šventosios Dvasios, kalbėjimo būdas yra ypatingas. Tai yra malonė. Dvasia aiškina, kalba tiesą. Nebūtinai kalba lotynų kalba, ne, ne. Tai kita kalba. Tai pagarbos ir švelnumo kalba. Tai mums gali padėti pamąstyti, kokia yra mūsų krikščioniška laikysena. Mes esame švelnūs ar pilni pykčio? Esame rūgštūs? Taip liūdna matyti žmones vadinančius save krikščioniais, bet yra pilni rūgštumo… Su švelnumu. Šventosios Dvasios kalba yra saldi. Bažnyčia vadina ją „sielos saldžiąja viešnia”, nes ji saldi ir mums suteikia šio saldumo. Ir pagarbos. Visada gerbia kitus. Moko mus gerbti kitus. Demonas, vis dėlto, žino kaip susilpninti tarnavime Dievui ir kaip susilpninti mumyse esančią Šventosios Dvasios sargybą. Jis darys visokių dalykų, kad tiktai mūsų kalba nebūtų švelni ir pagarbos. Pat pačioje krikščioniškoje bendruomenėje.
Šiandien sakiau per Viešpaties angelo maldą [Regina Caeli], bet norėčiau pakartoti: Kiek žmonių ateina į parapiją, pavyzdžiui, ieškodami šios ramybės, šio švelnumo ir randa vidines kovas tarp pačių tikinčiųjų? Vietoj švelnumo ir pagarbos susiduria su apkalbėjimu, prakeikimais, lenktyniavimu vienas prieš kitą… Susiduria ne smilkalų atmosfera, bet su visokiais apkalbinėjimais… Ir ką tada sako? „Jeigu tai krikščionys, tad aš geriau būsiu pagonis.” Ir išeina, nusivilia. Todėl, kad jie nemoka saugoti Dvasios susidūrus su ambicijų, pavydo bei kitomis „kalbomis” dalinančiomis vieną nuo kito. Dažnai mes esame tie, kurie atitoliname žmones. Ir neleidžiame, kad Šventosios Dvasios darbas vienijant žmones tęstųsi. Man patinka pasikartoti, kalbant šia tema, nes sakau tai aiškiai- tai dažniausiai pasikartojanti nuodėmė mūsų krikščioniškose bendruomenėse.
Kai smilkiau Mergelę Mariją, nuleidau savo žvilgsnį ir pamačiau gyvatę, kuria Mergelė užmina. Ši gyvatė yra išsižiojusi, o liežuvis išlenda lauk. Manau, kad pravers jums, kaip krikščioniška bendruomenė, žinoti, kad tie kurie nesaugo Šventosios Dvasios su švelnumu ir pagarba yra kaip ši gyvatė su tokiu ilgu liežuviu… Kartą vienas klebonas kalbant apie tai man pasakė: man sakė: „Mano parapijoje yra žmones, kurie gali priimti Komuniją iš durų, nes su savo liežuviu pasiekia patį altorių.” Kažkas iš jūsų gali pasakyti: „Bet Tėve, jūs visada kalbate apie tą patį!” Bet tai tiesa! Tai mus griauna! Mums reikia saugoti Šventąją Dvasią… Neklausyti gyvatės ar demono pamokymu.
Atleiskite, kad visada grįžtu prie to pačio, bet manau, kad tai būtent griauna mūsų bendruomenes. Būtent šios kalbos. Galbūt bus pagalba, ne visi šiandien, (kai kurie šiandien, kiti- kitą kartą) kai eisite prie Mergelės Marijos, nuleiskite žvilgsnį ir pažiūrėkite į šį gyvatės liežuvį ir pasakykite Marijai: „Mergelė Marija, gelbėk mane, nenoriu būti toks. Noriu saugoti Šventąją Dvasią kaip tu tai padarei.” Ji išsaugojo šią Dvasią, kuri po to ją padarė Dievo Sūnaus Motina.
Broliai ir seserys, rimtai. Šie dalykai sugraudina mano širdį. Tai tarsi mes mėtytume vienas į kitą akmenis. Demonas tuo mėgaujasi. Demonui tai tikras karnavalas! Prašykime šios malonės- saugoti Šventąją Dvasią mumyse. Neliūdinkime jos. Ir tegu mūsų visų laikysena prieš kiekviena žmogų, krikščionį arba ne krikščionį, būtų švelnumo ir pagarbos, nes Šventoji Dvasia su mumis dirba būtent taip: su švelnumu ir pagarba.