KAS YRA NEOKATECHUMENATINIS KELIAS?
TAI TEOLOGIŠKI-KATECHETIŠKA SINTEZĖ SKURDŽIAUSIŲ ŽMONIŲ TARPE.
Neokatechumenatinis kelias gimė 1964 metais Palomeras Altas lūšnynuose, Madride (Ispanija). Aplinkoje, kurioje gyveno labiausiai degradavę visuomenės žmonės: čigonai, kinkiai (isp. quinqui), dauguma buvo beraščiai, elgetos, vagys, prostitutės, jauni nusikaltėliai, emigrantai ir t.t. Tokiu būdu, šiomis aplinkybėmis, Neokatechumenatinio kelio sėkla išdygo: tarp labiausiai nuskurdusių ir atstumtų žmonių, kurie priėmė Kristaus mirusio ir prisikėlusiojo skelbimą. Šventoji Dvasia davė pradžią krikščioniškos iniciacijos procesui pagal Pirmykštės Bažnyčios katechumenato modelį.
60-ųjų metų pradžioje Francisco José Gómez Argüello (Kiko), ispanų dailininkas, 1959 metais Tapybos nacionalinio prizo laimėtojas, po egzistencinės krizės, pastebi nekaltųjų kančioje Nukryžiuoto Kristaus slėpinį, kuris pasireiškia paskutiniuosiuose žemės žmonėse. Po šios patirties jis palieka viską ir sekdamas Šarlio de Fuko (Charles de Foucauld) pėdomis apsigyvena tarp šių Palomeras Altas vargšų, Madrido periferijoje.
Šioje situacijoje jis buvo įkvėptas Mergelės Marijos, kuri jam pasakė: „Reikia burti krikščioniškas bendruomenes, kaip Šventoji Nazareto šeima, kurios gyventų nuolankume, paprastume ir šlovinime. Kur kitas- Kristus.“
Carmen Hernández, taip pat ispanė, Chemijos fakulteto absolventė, gavusi teologijos pagrindus Kristaus Jėzaus misionierių institute. Baigė Teologijos mokslus Valensijoje pas dominikonus ir liturgisto Monsinjoro Pedro Farnés Scherer dėka susipažįsta su II Vatikano susirinkimo atnaujinimu.
Du metus gyvendama Izraelyje susiduria su gyvąja žydų tautos tradicija, aplanko daug svarbų Šventosios Žemės vietų. Po to grįžta į Madridą, kur palaikoma tuometinio La Paz arkivyskupo monsinjoro Jorge Manrique Hurtado tikisi suburti misionierių grupę Oruoro kasyklų evangelizacijai Bolivijoje. Bet per savo seserį Carmen susipažįsta su Kiko Argüello Palomeras lūšnynuose, kur neilgai trukus pasistato baraką atremtą į ten esančią fabriką ir pradeda bendradarbiavimą su Kiko.
MADRIDO PIRMOJI BENDRUOMENĖ PALOMERAS LŪŠNYNUOSE
Kiko meninis temperamentas, jo egzistencinė patirtis, jo katechisto formacija Krikščionybės kursų judėjime bei Carmen troškimas evangelizuoti, jos teologinis išsilavinimas, Paschos slėpinio ir II Vatikano susirinkimo pažinimas kartu su ta vargšų aplinka suformavo tą „laboratoriją“, kurioje realizavosi teologiški-katechetiška kerigmatiška sintezė. Tai ir yra šios suaugusiųjų evangelizacijos proceso stuburas, iš kurio susideda Neokatechumenatinis kelias.
Taip gimė pirmoji bendruomenė įkurta ant trikojo: Dievo žodis-Liturgija-Bendruomenė, kuri veda į brolišką vienybę ir brandų tikėjimą.
Ši nauja katechezės patirtis, gimusi II Vatikano susirinkimo sužadinto atsinaujinimo metu, buvo teigiamai priimta tuometinio Madrido arkivyskupo monsinjoro Casimiro Morcillo. Būtent jis paragino Kelio iniciatorius paskleisti tai po parapijas, kurias pareikšdavo norą. Ši patirtis palaipsniui išplito po Madrido arkivyskupiją, Zamorą ir kitas Ispanijos vyskupijas.
KELIAS ATVYKSTA Į ROMĄ
Po to, kai buvo suburta pirmoji bendruomenė tarp vargšų Kiko ir Carmen buvo pakviesti, kai kurių Madrido ir Ispanijos klebonų, nešti šią patirtį į jų pačių parapijas, pavyzdžiui, į Zamorą, kur buvo kiek kitokios aplinkybės. Vėliau, pakviesti italų kunigo- monsinjoro Dino Torreggiani, kuris įkūrė Bažnyčios tarnų institutą (kunigų Kongregacija besirūpinančią atstumtųjų, čigonų, emigrantų sielovada)- jie persikėlė į Romą. Šiuo metu jo byla yra beatifikacijos procese. Dino susipažino su Kiko ir Carmen lankydamasis katechezėse Šv. Jokūbo parapijoje Aviloje (Ispanija) 66-67 metais. Kiko ir Carmen patirtyje jis intuityviai nujautė, kad yra kažkoks atsakymas poreikiui evangelizuoti nutolusius, atstumtuosius, todėl pakvietė juos į Romą, kur jie atvyko lydimi kunigo iš Sevilijos.
Prieš iškeliaujant jie susitinka su Madrido arkivyskupu monsinjoru Casimiro Morcillo, kuris palaikė Kiko ir Carmen veiklą lūšnynuose ir buvo paskatinęs Kelio išplitimą Ispanijos sostinėje. Arkivyskupas įteikia jiems rekomendacinį laišką Popiežiaus vikarui Romoje, kardinolui Angelo Dell’Acqua ir kitą Florencijos kardinolui Ermenegildo Florit.
Kiko ir Carmen atvyksta į Romą 1968 metų liepos mėnesį. Kiek vėliau, kunigas Dino Torreggiani nuveda juos į Italijoje labai žinomą Pompėjos Mergelės Marijos šventovę (Neapolyje) norėdamas pavesti jų misiją Pompėjos Mergelės Marijos globai.
Dino kartu su jais aplanko kai kuriuos klebonus ir pristato jiems Kelią, kaip viskas prasidėjo tarp pačių vargingiausiųjų Madride, bet nei vienas nebuvo susidomėjęs juos priimti. II Vatikano susirinkimo atsinaujinimas buvo ką tik prasidėjęs, todėl dar nebuvo gerai suprantamas. Kiko tada jaučia Viešpaties kvietimą pradėti nuo lūšnynų ir apsigyvena tarp Borghetto Latino kvartalo vargšų, Romos periferijoje, laukdamas, kada Viešpats apreikš savo valią.
Kiko susiduria su degradavusia tvarka šioje Romos dalyje. Kai kurie jaunuoliai yra priblokšti Kiko patirtimi ir pakviečia į vienos bendruomenės susitikimą Nemyje (netoli Romos esančioje vietovėje).
Čia, viename jaunimo pilname kambaryje (dauguma-kairieji) prašo jo dalintis patirtimi. Dalis vėliau pakviečia Kiko į Mišias Romos Kanados kankinių parapijos kriptoje, kurios metu buvo giedamos giesmes gitaromis. Po Mišių jo klausė, kokia jo patirtis ir Kiko jiems atsakė: „Bažnyčia neatnaujinama su gitaromis, bet su Kerigmos skelbimu ir su Paschos slėpiniu.”
Neilgai trukus Kiko nusiveda šį jaunimą į rekolekcijas, kurių metu pasiūloma galimybė pradėti klausytis Kelio katechezių jų parapijoje.
Tokiu būdu 1968-ųjų lapkričio 2 dieną gimsta pirmoji bendruomenė Romos Kanados kankinių parapijoje sudaryta iš 70 žmonių.
Kelias pamažu pradeda plisti ir kitose parapijose ir prie Kiko ir Carmen ekipos prisijungia Tėvas Mario Pezzi.
KELIAS- II VATIKANO SUSIRINKIMO VAISIUS
1974 metais popiežius Paulius VI vienoje audiencijoje su pirmosiomis neokatechumenatinėmis bendruomenėmis pripažino Kelią kaip II Vatikano susirinkimo vaisių: „Štai II Vatikano susirinkimo vaisiai! Jūs darote po Krikšto tai, ką Pirmykštėje bažnyčioje buvo daroma prieš Krikštą. Prieš ar po, sakyčiau, tai antraeilis dalykas. Faktas, kad jūs ieškote autentiškumo, pilnatvės, koherentiškumo, krikščioniško gyvenimo atvirumo. Tai yra didžiulis nuopelnas, kuris mus labai guodžia. <...> Kiek džiaugsmo ir vilties duoda jūsų buvimas mūsų akivaizdoje ir jūsų veiklumas!“
Popiežiaus įpėdinai mus palaikė ir pripažino Kelią kaip Šventosios Dvasios įkvėptą vaisių Bažnyčiai padėti. Tai padarė ir Jonas Paulius I, kuris buvo priėmęs Kiko ir Carmen, kai dar tebebuvo Venecijos patriarchas norėdamas pradėti Neokatechumenatinį kelią savo vyskupijoje.
Šventasis Jonas Paulius II palaikė, sustiprino ir skatino šios krikščioniškos iniciacijos suaugusiems vystymąsi. Jis ragino naujas misijines ir pašaukimo šakas, tokias kaip misijines šeimas ar Redemptoris Mater diocezalinių misijinių seminariju įsteigimą.
1990 metais Šventasis Jonas Paulius II parašė laišką Ogniqualvolta: „Pripažįstu Neokatechumenatinį kelią kaip katalikiškos formacijos gidą tinkamą mūsų dienų visuomenei ir laikams“ ir „trokštu, kad broliai vyskupystėje įvertintų ir padėtų- kartu su savo kunigais- šiame darbe naujajai evangelizacijai.“
PIRMIEJI MISIJINIAI VAISIAI SU ŠVENTUOJU JONU PAULIUMI II
Neokatechumenatinis kelias pradeda plisti kaip katalikiškos formacijos gidas brendimui tikėjime. Jau pamažu pasirodo pirmosios charizmos evangelizacijai ir pirmieji vaisiai, būdingi šiai naujai bažnytinei tikrovei. 1986 metais šventasis Jonas Paulius II su džiaugsmu priima ir palaiko idėją įkurti Romoje pirmąją Redemptoris Mater seminariją.
Nuo jaunimo Jubiliejaus 1984 metais ir Pasaulio jaunimo dienų (PJD), kurias sušaukė šventasis Jonas Paulius II 1986 metais, tūkstančiai jaunuolių iš Neokatechumenatinio kelio lydi Šventąjį Tėvą šiuose renginiuose. Nuo to laiko, pasibaigus PJD, ateinančiomis dienomis Kelio atsakingieji organizuoja pašaukimų susitikimą, kurio metu šimtai jaunuolių išreiškia norą pasukti į kunigystę, merginos- konsekruotam gyvenimui.
1988 metais, Italijos mieste Porto San Giorgio, šventasis Jonas Paulius II išsiuntė į misijas į įvairias pasaulio šalis pirmąsias 100 šeimų.
Nuo 1997 metų šventasis Jonas Paulius II rėmė Neokatechumenatinio kelio Statutu patvirtinimo procesą.
STATUTŲ PATVIRTINIMAS SU BENEDIKTU XVI
Benediktas XVI taip pat lydėjo, palaikė ir padrąsino Kelio misijinį vystymąsi. 2008 metais, jo pontifikato metu, Popiežiškoji pasauliečių taryba galutinai patvirtino Statutus. Taip pat iš jo pusės 2010 metais Kongregacija Tikėjimo klausimais patvirtino „Katechezės vadovą“.
NAUJASIS POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS DUOTAS IMPULSAS
„Dėkoju Viešpačiui už jūsų tikėjimo džiaugsmą ir jūsų krikščioniško liudijimo aistrą, ačiū Dievui! <...>Aš jums dėkoju už visą tai, ką darote Bažnyčioje ir pasaulyje“,- pasakė Popiežius Pranciškus 2014 metais pirmosios audiencijos metu su Iniciatoriais ir broliais iš Kelio.
Dabartinis popiežius įvairiomis progomis siuntė šeimas, prezbiterius ir naujas Missio Ad Gentes į misijas tose pasaulio vietose, kuriose nėra krikščionybės.
2015 metų kovo 6 dieną kitos audiencijos su Keliu metu sveikino Iniciatorius ir ten esančius Kelio brolius: „Sveikinu Neokatechumenatinio kelio Iniciatorius Kiko Argüello, Carmen Hernández ir Tėvą Mario Pezzi. Išreiškiu jiems savo pagarbą ir vertinu jų drąsą visame tame, ką Kelio dėka daro Bažnyčios labui. Visada kartoju, kad Neokatechumenatinis kelias daro labai daug gėrio Bažnyčiai!“
KELIAS ŠIANDIEN
2016-ųjų liepos 19 dieną mirė Carmen Hernández, Kelio iniciatorė kartu su Kiko Argüello. Buvo palaidota Madrido Redemptoris Mater seminarijoje. Nepilnos sudėties likusią Tarptautinę ekipą bei Šventojo Sosto paraginti- kaip ir nurodyta Neokatechumenatinio kelio Statutuose- ekipą papildė ispanė María Ascensión Romero, kuri 25 metus buvo keliaujančia katechiste Rusijoje.
Neokatechumenatinis kelias tarnauja vyskupams ir klebonams kaip gidas iš naujo atrasti Krikšto esmę ir pastoviai formacijai tikėjime. Šis Kelias siūlomas visiems tikintiesiems trokštantiems atgaivinti jų gyvenime krikščioniškos iniciacijos lobį.
Kelias, kuris išgyvenamas parapijose, mažose bendruomenėse sudarytose iš skirtingo amžiaus žmonių ar socialinio statuso, veda tikinčiuosius pamažu į intymumą su Jėzumi Kristumi ir juos perkeičia į aktyvius Bažnyčios dalyvius, į ištikimus Gerosios Naujienos skelbėjus. Kelias taipogi yra įrankis krikščioniškai iniciacijai suaugusiems besiruošiantiems Krikšto sakramentui.
Šiuo metu Neokatechumenatinis kelias yra išplitęs 134 valstybėse, 5 žemynuose, su 21.300 bendruomenių paskirstytų 6.270 parapijų. Yra 1.668 šeimų misijose, iš kurių 216 yra Missio Ad Gentes nekrikščioniškose vietovėse, visuose 5 žemynuose. Yra 125 diocezalinių misijinių seminarijų Redemptoris Mater.
TARPTAUTINĖ EKIPA
Tarptautinę ekipą, atsakingą už visą Neokatechumenatinį kelią, nuo 2018 metų sudaro Kiko Argüello (ekipos atsakingasis), María Ascensión Romero ir prezbiteris Tėvas Mario Pezzi. Nuo Kelio pradžios 1964 metais iki 2016 metų ekipa buvo sudaryta iš Kiko Argüello bei Carmen Hernández- Kelio iniciatoriai- ir Tėvo Mario Pezzi. Po Carmen mirties 2016-ųjų liepos 19 dieną, jos vietą užėmė María Ascensión Romero. Tarptautinė ekipa platina Neokatechumenatinį kelią visame pasaulyje bendradarbiaujant su keliaujančių katechistų ekipomis esančiose kiekvienoje valstybėje. Jų atsakomybės yra vesti Neokatechumenatinio kelią ir užtikrinti autentiškumą; pildyti jiems būdingas kompetencijas, kurios nurodytos oficialiai patvirtintame Statute; konsultuoti bei palaikyti pastovius santykius su vyskupijų vyskupais; taipogi palaikyti ryšius su Dikasterija Pasauliečiams, Šeimai ir Šventuoju Sostu.
BIOGRAFIJA
-
Kiko Argüello -
Carmen Hernández -
Mario Pezzi -
María Ascensión Romero