(Francisco de Vitoria universitetas – Madridas)

Dėkoju Viešpačiui ir šiam universitetui už šį įvykį užantspauduojantį Neokatechumenatinio Kelio ir žydų tautos suartėjimą ir draugystės kelią, kuris prasidėjo su Carmen Hernandez jos kelionės į Izraelį metu 1963 – 1964 m. ir kuris buvo iškeltas II Vatikano susirinkimo Nostra Aetate deklaracija 1965 m.  

Dei Verbum konstitucija sudarė palankias sąlygas iš naujo atrasti mūsų tikėjimo tėvų ir vyriausiųjų brolių šaknis, kurios vienijo Senąjį ir Naująjį Testamentus.

Neokatechumenatinis kelias įgyvendina tai praktiškai su kassavaitine Dievo Žodžio liturgija jau daugiau nei 50 metų. Tai paskatino Neokatechumenatinio Kelio broliuose meilę žydų tautai. Viešpats mane vedė gyventi su vargšais per susitikimą su nekaltųjų kančiomis ir per Palaimintojo Charles de Foucauld pažinimą. Galvojant, kad, jeigu Viešpats sugrįžtų antruoju atėjimu, aš norėjau, kad jis mane rastų prie nukryžiuoto Kristaus kojų ir vargšų, su paskutiniaisiais šiame pasaulyje, ypač su nekaltaisiais.

Tokiose aplinkybėse, susipažinau su Carmen. Ji praleido metus keliaujant po Šventąją Žemę, į kurią atvyko 1963 metų vasarą. Tai jai buvo nepamirštama kelionė, kurioje Šventasis Raštas atsivėrė netikėtu būdu, suvokiant išganymo istorijos santykį su žeme, kurioje Dievas norėjo apsireikšti. Švento Pauliaus VI vizitas Nazarete 1964 m. sausio mėnesį, kuriame ji galėjo dalyvauti, padėjo suprasti Antrojo Vatikano Susirinkimo esminius klausimus. Sugrįžus pamatė krikščionybės kilmę, žydų šaknyse pastebėjo svarbiausius pamatus Bažnyčios atsinaujinimui. Todėl šio daktaro laipsnio Carmen taip pat yra verta.

Carmen ir aš susitikome 1964m. Jai sugrįžus iš istorinės piligriminės kelionės į Šventąją Žemę. Aš buvau persikėlęs gyventi į lūšnyną su Palomeras Altas vargšais, Madrido priemiestyje. Ten Carmen susipažino su brolių bendruomene, kuri susirinkdavo su manimi mano namelyje. Ji buvo nustebinta išgirdusi vargšų atsakymus į Dievo Žodį. Tuomet nusprendė likti gyventi su mumis. Pastatėme jai namelį netoli mūsų ir ten apsigyveno su viena seserimi. Pačių vargšų prašymu pradėjome skelbti Evangeliją. Laikui bėgant, Viešpats mums davė iš naujo atrasti teologine – katechetine sintezę, kuri buvo pagrįsta Dievo Žodžiu, Liturgija ir Bendruomene. Visa tai buvo tam, kad vestų žmones y brolišką bendrystę ir į brandesnį tikėjimą. Dievas pasinaudojo Carmen ir manimi, kad atnaujintume Bažnyčią, kuri nėra mūsų: manome, kad tai – Šventosios Dvasios dovana.

Ši nauja krikščioniška iniciacija pažadino tuometinį Madrido arkivyskupo J.E. Casimiro Morcillo susidomėjimą, kuris lankėsi mano barake ir po šio aplankymo liko sužavėtas. Jis paskatino mus visą tai perkelti į parapijas. Taip paplito po Madridą, visą Ispaniją, o vėliau ir po tūkstančius vyskupijų visame pasaulyje. 2008 m. gegužės mėnesį Neokatechumenatinio Kelio statutas gavo galutinį Šventojo Sosto patvirtinimą.

Kartą, vienas Izraelio ministras, manęs paklausė: -Iš kur Kelio broliams gimsta meilė žydų tautai? Manau, kad yra svarbu tai paaiškinti, nors ir trumpai.

Visi mes esame kaip Abraomas, kuris išeina iš savo žemės, nežinodamas, kur eis. Dievas išrenka Abraomą, duoda jam pažadą ir Dievo Žodis pradeda gyvybę jo istorijoje – apvaisina istoriją. Tai išjudina Abraomą ir toliau seka Viešpatį. Mes to mokome mūsų Neokatechumenatinio Kelio brolius, nes mes visi esame Abraomo vaikai. Tai yra tikėjimo kelias: gyventi kiekvieną dieną atsakant į istorijos įvykius, per kuriuos Dievas pasireiškia.

Bandome formuoti brandžius krikščionis. „Brandūs krikščionys“ – tai mums reiškia būti krikščioniais gyvenime. Dievas su mumis kalba per istoriją, kalba konkrečiais įvykiais. Stengiamės palaipsniui formuoti bendruomenių brolius tam, kad apšviestų Dievo veikimą jų istorijoje. Tai yra kažkas labai žydiško. Esame labai stipriai susivienyti su žydais, jie – mūsų tikėjimo tėvai ir esame labai dėkingi Dievui už juos ir už žydų tautą.

Turime bendrą kovą prieš žvėrį. Prieš tą žvėrį, kuris buvo Aušvice kuris toliau yra pasaulyje, kuris ruošia naują Bažnyčios ir žydų tautos užpuolimą. Siaubingas ateizmo ir Dievo neigimo puolimas. Šioje kovoje, šioje istorinėje situacijoje, kurioje esame, manau, kad turime padėti vienas kitam (krikščionys ir žydai), sustiprinti mūsų ryšius, kad vykdytume Dievo valią. O tai reiškia išpirkti šią visuomenę, išgelbėti žydų – krikščionių šeimą ir žinoma, išsaugoti tikėjimo perdavimą vaikams. Tikėjimo perdavimas vaikams, mūsų vaikams, yra būtinas. Yra gausu daugiavaikių šeimų. Todėl turime namų liturgiją, kurios metu yra skelbiamas Dievo Žodis. Tėvai išklausę su vaikais Žodį kalbasi su jais, bendrauja.

Šiuose draugiškuose santykiuose su žydų tauta, Domus Galilaeae, namas, kurį pastatėme Palaiminimų kalne, atlieka puikų vaidmenį. Niekada negalvojome pastatyti šį tarptautinį centrą Palaiminimų kalno viršūnėje ir, kad jis bus toks reikšmingas, ypač santykiuose su žydais. Kiekvienais metais 150000 žydų aplanko šį namą. Keli seminaristai iš skirtingų Redemptoris Mater Seminarijų iš viso pasaulio mokosi hebrajų kalbos ir pasitinka žydus giedodami Shema Israel, paskui aprodo namus.

Ten kiekvienais metais susirenka daug Katalikų Bažnyčios vyskupų, kurie yra girdėję apie Kelią ir nori sužinoti, kas tai yra. Į vieną susirinkimą pakvietėme JAV vyskupus. Atvyko 80, o jų tarpe buvo monsinjoras O‘Malley, Bostono Kardinolas. Aš buvau pradėjęs kurti simfoniją, skirtą nekaltųjų kančioms, ir norėjau ją parodyti vyskupų pagerbimui. Taip pat dalyvavo Rabinas David Rosen, kuris čia dabar yra, Izraelio Turizmo Ministerijos generalinis direktorius ir keletas kitų vadovų. Beklausant simfonijos, Rabinas Rosen labai susijaudino ir man pasakė: -Čia yra mūsų, žydų muzika, akivaizdu, kad suvokiate, kas mus kankina.

Aš buvau sujaudintas su Shoah ir nekaltųjų kančia, taip pat, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Jėzaus motinos kančia. Ji pamačiusi savo mirusį sūnų, pajautė kalaviją, perveriantį jos sielą. Tokiu būdu Dievas įkvėpė mane sukurti šią simfoniją jos ir visų žydų mamų, kurios matė savo mirštančius sūnus Aušvice ar kitose koncentracijos stovyklose, garbei.

Išklausius šią simfoniją, patys Rabinai man pasiūlė – mums pasiūlė – pratęsti draugystę ir bendravimą susitikimu Domus Galilėjoje per kvietimą, kurį pasirašiau aš, Rabinas Rosen ir Greenberg ir keli kardinolai. Buvo surengti du keturias dienas trunkantys susirinkimai. Vienas 2015 m., o kitas 2017 m., kuriame dalyvavo keli kardinolai ir vyskupai, taip pat daugiau nei 100 Rabinų su savo žmonomis ir daug Neokatechumenatinio Kelio atsakingųjų, atvykusių iš skirtingų pasaulio vietų. Po šio susirinkimo, 100 stačiatikių Rabinų pasirašė svarbią krikščionybės deklaraciją: „Vykdyti mūsų Dangiškojo Tėvo valią“ siekdami krikščionių ir žydų susivienijimo, tvirtinančios, kad krikščionybės atsiradimas žmonijos istorijoje nėra nei atsitiktinumas, nei klaida, bet yra rezultatas ir trokštama Dievo dovana tautoms.”

Dabar girdėsime kelis simfoninės-katechetinės šventimo fragmentus. Šios simfonijos parašymo įkvėpimas buvo, kad kalavijas, pranašaustas Ezechielio 21 skyriuje, pervėrė Šventosios Mergelės Marijos sielą. Kad jos kančia būtų susieta su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimu, kuris padarė, kad žmonių kančia būtų šventa, O tai yra priežastis, dėl kurios turime klauptis priešais nekaltųjų kančią.

Nekaltųjų kančia yra didelis slėpinys – jie neša kitų nuodėmes, precedento neturintį smurtą, nuogų moterų bei vaikų eilę prie dujų kameros. Taip pat vieno iš sargybinių gilų skausmą, kuris savo širdyje klausė savęs: „Ką aš galėčiau už juos padaryti?“ Ir išgirdo balsą, kuris jam sakė: „Nusirenk ir stok kartu su jais į tą eilę.“ Tai yra istorinis faktas. Šio vyro vardas buvo Kurt Gernstein, buvo nacis, kuris suvokė, kas vyko ir visą tai pasakoja prisiminimuose, kuriuose parašyta: „Nesuprantu, kodėl mano sąžinė man sako stoti į eilę, kuri veda į dujų kamerą? Aš būsiu tik dar vienas numiręs žmogus!“ Buvo ateistas, bet tai, ką jautė, buvo iš Dievo. Yra žmonių, kurie teigia, kad po Aušvico, jau nebegalima tikėti Dievu. Jeigu gyvenimas yra siaubas – Dievo nėra, o tai įrodo Jo tyla. Jeigu šioje aklinoje tamsoje vienas vyras dėl meilės nusirengia, apkabina kitą ir eina kartu su juo į mirtį, tuomet meilė egzistuoja. Iš kur atsiranda ši meilė? Jeigu meilė egzistuoja – egzistuoja ir Dievas.Ir staiga ta tamsa apšviečiama, dujų kamerų siaube atsiranda šviesa. Taip pasielgė, pavyzdžiui, Šv. Maksimilijonas Kolbė, Šv. Edita Štein ir savo pilnatvėje taip pat Viešpats Jėzus Kristus, kuris tapo nuodėme dėl mūsų.

Dabar pasiklausysime trumpos „Nekaltųjų simfonijos“ dalies. Kadangi buvo neįmanoma surinkti viso orkestro, tai šiandien pirmą kartą bus atliekama su styginių kvartetu, pianinu ir mažu choru. Orkestrui vadovauja Luciano di Giandomenico iš Genujos.

Pirmoji dalis vadinasi „Getsemane”, joje Viešpats mane įkvėpė parodyti momentą, kai Jėzus Kristus randasi arti savo pabaigos ir Dievas siunčia angelą, kad jį padrąsintų. Po to ateina Judas kareivių lydimas, kad jį suimtų. Šios muzikinės dalies pabaigoje choras giedos: „Abba, Tėvė!” „Abba” aramėjų ir žydų kalbose reiškia „tėtis”. Tas nurodo, kad Jėzus Kristus priėmė Tėvo valią.

Po to seka dalis, kuri pavadinta „Atleisk jiems!” Čia apsireiškia Kristus, kuris no kryžiaus šaukia savo Tėvui: „Atleisk jiems!” Tenoras giedos: „Atleisk jiems!” Kristus ant kryžiaus maldavo Tėvo mums visiems atleisti: „Jie nežino, ką daro.” Visgi, mes žudėme patį Dievą.

Sekanti dalis vadinasi „Kalavijas”. Kalavijas pagaląstas, kad žudytų. Po choro Shema Israel (tai malda, kuria Izraelio tauta kasdien meldžiasi) dirigentas atsigręš ir mes visi giedosime šią maldą.

Pabaigoje bus atliktas „Resurrexit”. Simfonija baigiasi su Kristaus prisikėlimu.

Pasiklausykime. Orkestrui vadovauja Luciano di Giandomenico iš Genujos. Visi muzikantai yra iš Neokatechumenatinio Kelio.

Kiko Argüello

Madridas, 2021m. spalio 25 d.