Dievo valia 1965 m., ilgėdamasis rekolekcijų ir maldos vietos, radau apleistą Fuentes de Carbonero bažnyčią. Debesuotą dieną eidamas per Kastilijos plynaukštę, šviesos spindulys apšvietė žėručio akmenis, kurių gausu toje vietovėje, ir staiga viskas nušvito, ir aš buvau giliai sujaudintas: bažnyčia tos stepės viduryje buvo tikras apsireiškimas. Ji buvo atvira ir tuščia; joje vis dar buvo altorius ir kai kurie atvaizdai; zakristija su medine platforma tarnavo kaip miegojimo platforma. Ten gyvenau penkiolika dienų, melsdamasis vienas ir duodavau daug vaisių. Matydamas, kokia ji nuostabi, kitais atvejais ten rekolekcijas darydavau, gyvendamas vienumoje, pasninkaudamas ir melsdamasis, miegodamas miegmaišyje zakristijoje.

Kadangi netoliese buvo upė, nusprendžiau vasarą kelioms dienoms pasiimti brolius iš kareivinių, kad jie taip pat galėtų mėgautis atostogomis. Praleidome savaitę poilsio, bendrystės ir meilės. Mane pribloškė tai, kad nors visi kaimo namai buvo sugriauti, toje apleistoje vietoje liko tik bažnyčia, ir dar bažnyčia, pilna vargšų. Paprašiau lūšnynų brolių rinkti šiaudus. Jie nuėjo į laukus, ir kiekviena šeima pasiklojo sau lovą iš šiaudų ir kelių antklodžių. Viskas judėjo, tarsi kuriant filmą. Lauke visi namai buvo griuvėsiuose; viduje bažnyčia buvo pilna vargšų.