Šventojo Jono Pauliaus II ir Neokatechumenatinio kelio, su Kiko, Carmen ir Tėvu Mario priešakyje, glaudaus santykio istorija yra neįtikėtina. Kažkas iš tikrųjų didžio. Iš vienos pusės jis pranašiška dvasia nujautė kokia malonė yra Kelias Bažnyčiai, o iš kitos , iš iniciatorių pusės, buvo reikalingas pasitikėjimas ir bendradarbiavimas Bažnyčios misijoje.
Kiko pasitikėjo popiežiumi, jis sako: „Popiežiuje aš atradau milžiną, jis visada mums davė dvigubai to, ko mes buvome jo prašę ar tikėjomės iš jo. Visada jis viršydavo mūsų lūkesčius, todėl prie jo jauteisi mažas. Jis patvirtino Kelia nuostabiu laišku monsinjorui Josefui Cordesui, kuriam buvo pavesta sekti Kelio apaštalavimą. Jis rašė taip: „<...>Raginu savo brolius Vyskupystėje įvertinti ir padėti, kartu su savo kunigais, šiam Naujosios evangelizacijos darbui, kad jis galėtų būti realizuojamas pagal Iniciatorių numatytas gaires. <...>” Tai buvo daug daugiau negu mes galėjome įsivaizduoti. Jis turėjo drąsos patvirtinti Romos „Redemptoris Mater” seminarijos įsteigimą nepaisant kilusių sunkumų bei priešiškumo.”
Kiko prisimena pati pirmąjį susitikima su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Pasibaigus Eucharistijai Kastelgandolfo rezidencijos koplyčioje pasakė, kad liturgijos metu, galvodamas apie mus savo priešakyje pamatė: „Ateizmas. Krikštas. Katechumenatas.” Tai mus labai nustebino, kad jis būtent įdėjo žodį „Katechumenatas” po Krikšto. tai kažkas neįprasto- naujo. Ypatingai po visų gautų kritikų ir persekiojimų po to, kai kalbėjome apie Katechumenatą po Krikšto.”
„Po Šv. Mišių paklausiau ar galėtų mane priimti pasikalbėti individualiai. Ji paėmė mane už rankos ir nusivedė į ofisą, kur kartu ir susėdome vienas priešais kitą. Aš buvau pilnas baimės. Papasakojau patirtą regėjimą ir Mergelės Marijos pasakytus žodžius: „Reikia daryti bendruomenes, kaip šventosios šeimos iš Nazareto, kurios gyventų nuolankume, paprastume ir šlovinime. Kur kitas- Kristus.” Baimindamasis, kad mane palaikys kažkokiu tai „aiškiaregiu”, aš jam papasakojau norėdamas galiausiai paklausti jo: „Šios bendruomenės, Tėvė, kas tai?” Tuo metu kaip tik turėjome problemą parapijose, nes nežinojome mūsų tapatybės, Kas mes esame? Judėjimas? Pasaulietinė asociacija? Kas mes esame Bažnyčioje? Tada jis, didžiai mano nuostabai, atsakė: „Tos bendruomenės- Bažnyčia.”
Carmen visada susilaukdavo iš Popiežiaus ypatingo dėmesio, didelio susižavėjimo. Jonas Paulius II pripažino jos svarbą Keliui, bet ypač žavėjosi dėl jos „moteriško genijaus” ir išskirtinės meilės Vatikano II susirinkimui bei Bažnyčiai. Kiko noriai prisimena vieną anekdotą: „Kartą, kai būdamas Popiežiškosios pasauliečių tarybos konsultantu, po vieno susirinkimo ėjome sveikintis po vieną pas Popiežių. Jis tada sunkiai sirgo. Niekas nežinojo ar jis girdi ar nebe. Jis tiesiog sėdėjo nuleidęs galvą ir užsimerkęs. Kai aš priėjau prie jo, kardinolas Rylko pašnibždėjo jam į ausį: „Tai Kiko.” išgirdęs tai Popiežius pakėlė galvą, atsimerkė ir skambiu balsu paklausė: „O Carmen? Kur yra Carmen?” Visi ten buvusieji pradėjome garsiai ploti.”
„Galime sakyti- tęsia Kiko- kad Jonas Paulius II buvo „žmogus”, be jokio klerikalizmo, be abejonės, visada malonus. Pasakiau „žmogus”? Draugas, tiksliau. Arba netgi dar geriau- pranašas. 1985-ųjų spalio 11 d. vykusiame „VI Europos vyskupu simpoziume” labai nuodugniai išanalizavo Europos situaciją, turėdamas omenyje sekuliarizaciją, socialinį reliatyvizmą, šeimos naikinimą, pašaukimų trūkumą ir t.t. Šios analizės akivaizdoje situacija atrodė katastrofiška, bet jis ragino vyskupus sakydamas, kad Šventoji Dvasia jau yra atsakiusi į šią situaciją. Popiežius pasakė, kad galėtumėme atrasti šio „Šventosios Dvasios putimo simptomus reikės paikti jau atrofavusias schemas” ir eiti ten, kur regima Šventosios Dvasios veikla, kur šeimos yra atkuriamos, kur pašaukimai sugrįžta, kur yra tikras augimas tikėjime… Jis užbaigė savo kalbą nurodydamas, kad Bažnyčiai reikia grįžti į Paskutinės vakarienės kambarį (lot. cænaculum), kad gautų Šventosios Dvasios, kuri padėtų Naujoje evangelizacijoje. Dėl to reikia „semtis įkvėpimo pirmykščiame apaštalų modelyje”. Tai galėtų reikšti, kad Bažnyčiai reikia iš naujo rinktis namuose, kaip pavyzdžiui rašo šv. Pauliaus laiške kolosiečiams sveikindamas Ninfą ir Bažnyčią susirinkusią jos namuose…”
Dar tebebūdamas Krokuvos arkivyskupu buvo susipažinęs su Neokatechumenatiniu keliu ir jį priėmęs, bet būtent jo ilgo pontifikavimo metu turėjo galimybę įeiti į šios „Dievo dovanos Bažnyčiai” [1] gelmes .
Popiežius Jonas Paulius II pradėjo lankyti Romos vyskupijos parapijas ir susidūrė su Kelio realybe. Tokiu būdu pats tiesiogiai pradeda matyti , kas yra Kelias, kokį gėrį neša parapijose, kiek „nutolusiųjų” grįžo į Bažnyčią, į Krikšto džiaugsmą, į gyvenimo grožį. Jis matė bendruomenes, kuriose daug santuokų be baimės atsiveria gyvybei, daug jaunimo ir t.t. Turėdamas tokį reginį prieš save iš savo tėviškos širdies gimsta padrąsinimo, džiaugsmo žodžiai… Jis pats po to paprašo sugiedoti Kelio giesmę, kurią išmoko daugybės kelionių metu visuose žemynuose.
Lankydamas bendruomenes, po pastoralinio vizito Švč. Sakramento Mergelės Marijos ir Šventųjų Kanados kankinių parapijose, kalbėjo apie šiandieninį „radikalų susidūrimą” mūsų visuomenėje ir reikalingąjį „radikalųjį tikėjimą”.
Mes, brangieji, gyvename tokiame laikotarpyje, kuriame jaučiami radikalūs susidūrimai. Aš tai sakau, nes tokia yra mano daugelio metų patirtis. Nėra tik vienos rūšies, bet pasaulyje pasireiškia įvairiai: tikėjimas ir netikėjimas, Evangelija ir anti-evangelija, Bažnyčia ir žmonės prieš Bažnyčią, Dievas ir anti-dievas, jeigu galime taip sakyti… Štai, mes išgyvename šią istorinę patirtį ir dar intensyviau negu praėjusiais šimtmečiais. Dėl to mums reikia iš naujo atrasti radikalų tikėjimą, radikaliai glaudų, radikaliai išgyvenamą, radikaliai realizuojamą. Mums reikia tokio tikėjimo. Aš tikiuosi, kad jūsų patirtis yra gimusi tokioje perspektyvoje ir gali vesti prie sveikos mūsų krikščionybės radikalizavimo, prie tikros evangelijos radikalizmo…[2]
Po kelių metų, Romos Šv. Marijos Goretti parapijoje pasakys:
Aš Neokatechumenato pradžią matau taip: pirmas dalykas, nežinau ar Kiko ar kiti uždavė sau šį klausimą: iš kur ateidavo Pirmykštės Bažnyčios jėga? Ir iš kur šiandieninės Bažnyčios, daug skaitlingesnės, silpnumas?Aš tikiu, kad atradau atsakymą Katechumenate, šiame Kelyje. Štai, ką aš jaučiu kartu su jumis išgyvendamas tam tikras akimirkas.
Linkiu toliau tęsti šiame Kelyje, toliau išgyventi visus keliamus reikalavimus, nes nėra trumpas kelias. Kartais misijinis Katechumenatas gali pasirodyti sunkus: keturi metai! Jūs esate daug reiklesni: nes jūsų kelias trunka septynis ar net daug daugiau metų! Linkiu toliau išlikti reikliems sau šiame kelyje, o ypatingai noriu palinkėti toliau duoti tokius vaisius. Jumyse, jūsų bendruomenėse galima matyti Šventosios Dvasios vaisius, visas Šventosios Dvasios charizmas, visus pašaukimus, visas krikščioniškojo gyvenimo autentiškumas santuokoje, kunigystėje, įvairiose profesijose, pasaulyje, taip- galiausiai ir pasaulyje. [3]
Štai, neokatechumenatinis, kaip laikina tikrovė, reiškia bendruomenę, kuri iš naujo atranda parapijoje krikščioniškojo gyvenimo naujovę, jos šviežumą ir originalumą. Nes šis gyvenimas savo prasme yra prasmingas, tai- dieviškasis gyvenimas. Tai yra šis gyvenimas, kuris pasireiškia mums visai amžinybei, ne tik čia žemėje. Gyvenimas su Dievu, gyvenimas kaip Dievo vaikai, paraginti viengimio Dievo sūnaus, kuris yra Žodis, tapęs mėsa ir gimęs iš Mergelės Marijos- Jėzus Kristus.[4]
Krikščioniškoje iniciacijoje randasi bendruomenės mastas, kuri Šventasis Tėvas dažnai pabrėžia:
Jūs visą tai paaiškinate savo Bendruomenėse, su broliška vienybe ir savo džiaugsmu bei giesme. Taip pat, be abejonės, ir su malda…
Grupė, arba tiksliau Bendruomenė, visada susiformuoja iš vidaus. Viduje taipogi prisiliečia Šventoji Dvasia, kuri prisiliečia prie kiekvieno iš mūsų. Ji paliečia tai, kas mes kiekvienas esame, mūsų asmeninį intymumą, dvasinį intymumą, bet ji to nedaro atskirai, individualiai, nes mes esame sukurti būti bendruomene, kad gyventumėme bendrystėje. Todėl prisiliečia prie kiekvieno iš mūsų tam, kad atstatytų mus bendrystėje. Tokiu būdu gali būti suprantama kiekviena Bendruomenė krikščioniškoje bendrystėje, taip pat Jūsų bei kitos, nes čia esate penkios Bendruomenės. [6]
Jūs tuo tarpu [atrasti, kas yra Krikštas] darote, išgyvenate Bendruomenėje. Tai ne procesas vienišam, bet tai bendruomeninis. Procesas išgyvenimui kartu. Jūs gyvenate su Krikšto atradimo džiaugsmu. Jūs iš naujo atrandate tikrąją Krikšto reikšmę, pilną jos tikrovę: kartu, kartu! [7]
Romos Šv. Kaličes parapijoje Popiežius pabrėžė vaikų dovaną Kelio Bendruomenėse:
Sakoma, kad neokatechumenai turi daugiavaikes šeimas, turi vaikų, daug vaikų. Tai taip pat yra tikėjimo išbandymas, tikėjimo Dievu. Tam, kad duoti gyvybę žmogui reikia tikėjimo Dievu. Jei šiandien išgyvename šią didžiulę demografišką krizę, šeimos krizę, tėvystės bei motinystės krizę, tai netikėjimo Dievu pasekmė. Tai didžiulė ir labai gili krizė. To negalima pakeisti, perkeisti, pagerinti be gilaus tikėjimo. Reikia tikėjimo Dievu tam, kad galėtume suteikti gyvybę žmogui. [8]
O Romos Šv. Marijos Goreti parapijoje pridėjo:
Kaip galima paaiškinti negimstamumą arba įvairių bendruomenių, tautų, grupių ar politinių aplinkų nusistatymą prieš vaikų gimimą? Tai paprasčiausiai žmogaus tikėjimo trūkumas. Šis žmogaus tikėjimo trūkumas pasireiškia iš tikėjimo Dievu trūkumo. Žmogus turi savo dimensiją, savo pradžią. Ši pradžia yra pačiame Dieve, nes žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai paaiškina, kas yra žmogus, kaip gali gyventi ir kad gali numirti. Mums reikia drąsos gyventi šiame pasaulyje ir aš šiame susitikime su šiomis šeimomis ir šiais keliaujančiais katechistais matau krikščioniškos drąsos ženklą. [9]
Baigdamas šį trumpą Šv. Jono Pauliaus II su Neokatechumenatiniu Keliu santykio pristatymą ir kaip bažnytinio kelio antspaudą pilną vaisių ir dangiškųjų palaiminimų, manau, kad būtina priminti jo paguodžiančius žodžius išsakytus 2002 metais Kastelgandolfo rezidencijoje baigdami Statutų paruošimą jų patvirtinimui:
Kaip nedėkoti Viešpačiui už visus Neokatechumenatinio Kelio duotus vaisius per šiuos 30 metų. Tokioje sekuliarizuotoje visuomenėje kaip mūsų, kur vyrauja religinis abejingumas ir labai daug žmonių gyvenančių tarsi Dievo nebūtų, bet vis dėlto jiems reikalingas krikščioniškos iniciacijos sakramentų atradimas, ypač Krikšto. Kelias- tai vienas iš gyvybiškai svarbių atsakymų šiam skubiam poreikiui.
Bežiūrėdami į Jūsų bendruomenes: kiek daug atradusių gautojo krikščioniškojo pašaukimo grožį ir didingumą! Kiek daug dosnumo ir uolumo Jėzaus Kristaus evangelijos skelbimui, ypač nutolusiems nuo tikėjimo! Kiek pašaukimų į kunigystę ir religinį gyvenimą gimusių per šią krikščionišką formaciją! [10]
[1] BENEDIKTAS XVI, Kalba Neokatechumenatinio kelio nariams 2011-01-17 . [2] Dienraštis „L’Osservatore Romano”, 1980-ųjų lapkričio 3-4 d.. [3] Dienraštis „L’Osservatore Romano”, 1988-ųjų vasario 1-2 d.. [4] Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Kasal Morenos (Roma) Šv. Onos parapijoje. Dienraštis „L’Osservatore Romano” 1984-ųjų gruodžio 3-4 d.. [5] Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Piacos Asti (Roma) Šv. Antano parapijoje, Dienraštis „L’Osservatore Romano”, 1979-ųjų gegužės 7-8 d.. [6] Popiežiaus apsilankymas Šv. Luko evangelisto parapijoje (Roma), Dienraštis „L’Osservatore Romano” 1979-ųjų lapkričio 5-6 d.. [7] Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Spinačetos (Roma) Šv. Jono evangelisto parapijoje, Dienraštis „L’Osservatore Romano”, 1979-ųjų lapkričio 19-20 d.. [8] Dienraštis „L’Osservatore Romano”, 1986-ųjų gegužės 5-6. [9] Dienraštis „L’Osservatore Romano”, 1988-ųjų vasario 1-2 d.. [10] Šventojo Tėvo kalba Neokatechumenatinio kelio iniciatoriams, kunigams bei keliaujantiems katechistams (Castel Gandolfo, 2002-09-21), Dienraštis „L’Osservatore Romano”, 2002-09-22.