Evangelizacinė misija
„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.” (Jn 13, 34-35)
Šventoji Dvasia pažadino Neokatechumenatiniame kelyje skirtingus evangelizacijos, apaštalavimo ir konsekravimo būdus, kurie vėliau buvo Bažnyčios patvirtinti ir kelių Popiežių palaikomi.
Charizmos
Parapija- bendruomenių bendruomenė
Po Kerigmos paskelbimo parapijose susiformuoja bendruomenes iš brolių išgyvenančių šią krikščionišką iniciacija. Palaipsniui juose pasirodo pirmieji tikėjimo ženklai, meilė priešui. Šis „moralinis stebuklas” kviečia nutolusius į susitikimą su Jėzumi Kristumi. Tokiu būdu krikščioniškoji bendruomenė neš Dievo meilę visiems žmonėms.
„Jūs ne tik apaštalaujate, nes esate tai, kas esate- stimulas tikrųjų, autentiškųjų krikščioniškų vertybių atradimui ir išsaugojimui, kurie galėjo likti niekam nežinomais, užgožti kasdieninio gyvenimo. Ne! Jūs tai įrodote, iškeliate į viešumą ir suteikiate pavyzdingą moralinį spindesį. Tik taip, tokia krikščioniška dvasia, jūs gyvenate Neokatechumenatinėje bendruomenėje.
„Kiek džiaugsmo ir vilties duodate mums savo buvimu ir veiklumu! Žinome, kad jūsų bendruomenėse jūs kartu stengiatės suprasti ir išvystyti jūsų Krikšto lobį ir tai, ką reiškia priklausyti Kristui…
Gyventi ir skatinti šį pabudimą yra tai, ką jūs vadinate katechumenatu po Krikšto vedantis į brandumo ir pagilinimo efektų atnaujinimą šiandieninėse krikščioniškose bendruomenėse. Tai būtent ir realizavo Pirmykštėje Bažnyčioje ruošiantys Krikštui.
Jūs tai darote po visko. Manau, kad prieš ar po, sakyčiau, yra antraeilis dalykas. Faktas, kd jūs į viską žiūrite su autentiškumu, siekiate krikščioniško gyvenimo pilnatvės, koherentiškumo ir atvirumo.”
Šv. Paulius VI 1974-ųjų gegužės 8 d.
„Bažnyčios praktika ir norma įvedė paprotį krikštyti naujagimius leisdami Krikšto apeigoms užgožti pasiruošimą- katechumenatą. Tai laikotarpis, kuriuo metu krikščionybės pradžioje buvo ruošiami kandidatai Krikštui, nes visa visuomenė buvo pagoniška. Bet mūsų šiandieninėje socialinėje aplinkoje šiam metodui reikia integruoti mokymą, iniciaciją išeinantį iš krikščioniško gyvenimo būdo. Tai tarsi praktinė krikščioniškos ištikimybės treniruotė pritaikoma realiai tikinčiųjų bendruomenėje, kuri ir yra Bažnyčia…
Štai žodžio „katechumenatas” atgimimas, kuri jokiais būdais nesiekia paneigti nei sumažinti mūsų dienomis priimtą Krikšto discipliną, bet norima palaipsniui pritaikyti su nauju, intensyviu evangelizacijos metodu, kuris primena ir atnaujina ankstesniųjų laikų katechumenatą. Visi pakrikštytieji turi suprasti, permąstyti, įvertinti ir įsisąmoninti šiame sakramente esantį neįkainojamą lobį.”
Šv. Paulius VI, 1977-ųjų sausio 12 d.
Keliaujantys katechistai
Vienas pagrindinių charizmų, arba Kelio vaisių, tai keliaujantys katechistai. Jų dėka Kelias išplito visuose penkiuose žemynuose. „Tarptautinė Kelio atsakingųjų katechistų ekipa sudaro keliaujančių katechistų ekipas- įprastai sudaro kunigas, viena santuoka ir nevedęs pasaulietis arba kunigas, pasaulietis ir netekėjusi pasaulietė. Jie yra siunčiami į tolimas vyskupijas tam, kad pradėtų ir vestų Neokatechumenatinio kelio raidą (Statutai, art 31, 2).”
Keliaujantys katechistai tokiu būdu atsiliepia į užklausas iš viso pasaulio: Tada Tarptautinė ekipa kviečia šiai misijai pasiruošusius Kelio brolius ir tie, kas jaučiasi Dievo kviečiami laisvai siūlo save.
Šie pašaukimai sužadinami „konvivenciju” (ar „rekolekcijų dienose”), kurių metu „Atsakingoji už Kelią ekipa arba kita nurodyta, patvirtina jų pasiruoštumą ir tinkamumąir koordinuoja Keliaujančių katechistų veiklą. Tai tokia „sistolės ir diastolės” dinamika lygiai taip kaip Viešpats siuntė savo apaštalus į misiją ir po to surinkdavo juos nuošalioje vietoje tam, kad jie pasiklausytų stebuklų, kuriuos Šventoji Dvasia darė su jais (Statutai, art 31, 3).”
„Keliaujantysis katechistas tebepriklauso savo parapijai ir bendruomenei į kurią reguliariai grįžta tam, kad dalyvautų kelyje su savo bendruomene. Be to, keliaujantysis katechistas sutinka gyventi misijoje neužtikrintume, būdamas laisvas – su galimybe bet kuriuo metu nutraukti savo veiklą informuodamas vyskupą ad quem ir Kelio atsakingųjų ekipą (Statuto, art 31,4).”
Misijinės charizmos ir konsekruotasis gyvenimas
Įvairiausiems Kelio evangelizacijos būdams realizuoti reikalingi vieniši vyrai bei moterys, kurie būtų gavę misijinį pašaukimą tam, kad sudarytų keliaujančių katechistų ekipas missio ad gentes ir daugelio jaunuolių, pasiruošusių stoti į „Redemptoris Mater” seminarijas, formavimui ir palaikymui. Dėl to tarptautinėse konvivencijose siunčiami vyrai bei moterys, kurie išgyvendami šį tikėjimo gidą Kelyje, jaučia Dievo kvietimą pašvęsti savo gyvenimą Naujajai evangelizacijai.
Kartu su visais šitais broliais ir seserimis, nuo pat Neokatechumenatinio kelio pradžios, buvo šimtai merginų, kurios per krikščionišką iniciaciją, pajautė pašaukimą pašvęstajam gyvenimui ir įstojo į įvairius vienuolynus visame pasaulyje.
Diecezinės misijinės seminarijos Redemptoris Mater
1986-ųjų rugpjūčio 26 d. Jonas Paulius II su dideliu užsidegimu priėmė Kiko, Carmen ir tėvo Mario pasiūlymą įsteigti Romoje misijinę diecezinę seminariją kunigų formavimui „Naujajai evangelizacijai” ir pavedė šį reikalą kardinolui Ugo Poletti, Jo Šventenybės vikarui.
Ateinančiais metais daug vyskupų sekė Šventojo Tėvo pavyzdžiu įsteigdami dar kelias seminarijas. Nuo tada jau susiformavo 124 seminarijos (2020), kurios yra paskirstytos visuose 5 žemynuose. Jų pagrindiniai bruožai: jos yra diecezinės, misijinės ir tarptautinės. Akademinė, žmogiškoji ir dvasinė šių seminaristų formacija apima misijinį evangelizacijos laikotarpį. Po šventimų, kunigai dirba kurį laiką parapijose, o vyskupui leidus gali išvykti tarnauti įvairiose Neokatechumenatinio kelio misijos formose, kaip ir yra nurodyta ir Šventojo Sosto patvirtintuose Statutuose.
Seminarija yra tiesiogiai priklausoma nuo vyskupijos vyskupo ir yra priimami jaunuoliai, kurie atpažino savo pašaukimą Kelio krikščioniškos iniciacijos dėka, kuri įgyvendinama Neokatechumenatiniame kelyje. Seminarijoje vienas iš formacijos specifinių elementų būtent ir yra krikščioniškoji iniciacija bendruomenėje per Neokatechumenatinį kelią.
Nuo pirmųjų kunigystės šventimų 1990 metais iki 2019-ųjų buvo įšventinti 2590 kunigų iš įvairių Redemptoris Mater seminarijų, o dar 2050 tebesiruošia.
Šeimos misijoje
1985 metais Kiko, Carmen ir tėvas Mario pristatė Šventajam Jonui Pauliui II projektą skirtą iš naujo reevangelizuoti europos šiaurę, kuri pats Popiežius priėmė su didžiu užsidegimu. Idėja buvo išsiųsti misijines šeimas kartu su lydinčiu kunigu. 1986 metais Popiežius išsiuntė pirmąsias 3 šeimas: vieną į šiaurės Suomiją, kitą į Hamburgą (Vokietija), trečią į Strasbūrą (Prancūzijoje). o 1987 metais pirmosios 3 šeimos išvyko į Lotynų Ameriką.
1988-ųjų gruodžio 30 d. Jonas Paulius II sraigtasparniu pasiekė Neokatechumenatinio kelio tarptautinį centrą Porto San Giorgio mieste ir išsiuntė 72 šeimas į visą pasaulį. Tą progą, kalbėdamas homilijoje apie šeimą, Popiežius pasakė: „Šventoji šeima tai nieko kito kaip tai: žmogiškoji šeima dieviškoje misijoje O šventoji Dievo Bažnyčia, tu negali pildyti savo misijos pasaulyje, jei ne per šeimą ir jos misiją pasaulyje. Privalote malda, jūsų liudijimu, visomis jėgomis padėti šeimai, privalote ją ginti visokių pavojų akivaizdoje. Šeima misijoje- Trejybė misijoje.”
Nuo to laiko dar 1600 šeimų buvo Popiežiaus išsiųstos į misijas visuose penkiuose žemynuose tam, kad evangelizuotų, skirtingais būdais, duodami krikščioniško gyvenimo liudijimą , lygiai taip kaip tai darė Šventoji šeima iš Nazareto.
Tai šeimos, kurios po daugelio metų formacijos „po Krikšto” Neokatechumenatiniame kelyje, jaučiasi dėkingos dėl Dievo padaryto išganymo darbo juose (daugelį šeimų buvo atkurtos). Šios šeimos, dauguma su savo vaikais, siūlo save vykimui į misiją, palikdami visus savo patogumus gimtinėje ir keliauja ten, kur vyskupai mato krikščioniškos šeimos liudijimo poreikį. Ši šeima leidžia šaknis ir gyvena vietinės bažnyčios teritorijose atlikdami paskirtus evangelizacijos uždavinius, tokiu būdu bendradarbiaudami naujų krikščioniškų bendruomenių kūrime.
Kelio statutuose nurodyta, kad Neokatechumenatinis kelias gali būti išvystomas šeimų esančių misijoje pagalba. Šios šeimos vietinio vyskupo prašomos įsikuria nekrikščioniškose teritorijose arba vietoje, kurioje yra reikalinga „implantatio ecclesiae” -lot. Bažnyčios implantacija (Statutai, art. 33, 1).
Missio ad gentes
2006 metais atidarė šį naują evangelizacijos būdą išsiųsdamas pirmąsias 7 Missio ad gentes. Kiekviena iš jų sudaryta iš kunigo bei lydinčių 4-5 šeimų, kartu su savo vaikais. Vyskupo pakviesti jie gauna leidimą evangelizuoti nekrikščioniškas arba pagoniškas vietoves. Jų užduotis- iš misijos narių sudaryti krikščionišką bendruomenę, kuri būtų „vienas, kad pasaulis įtikėtų” (plg. Jn 17, 23).
Šventasis Jonas Paulius II 1985 metais, Europos vyskupų simpoziumo metu, nurodė, kad Europai sekuliarizuojantis, būtina grįžti į „pirmykštį apaštalavimo būdą”.
Tokiu būdu šios Missio ad gentes sekdami domus ecclesiae pavyzdžiu renkasi namuose nutolusiųjų ir nekrikštytųjų tarpe.
Po kelių metų nuo pirmojo išsiuntimo galima matyti kaip daug nutolusių nuo tikėjimo, pagonių, kurie galbūt būtų grįžę į kokią nors bažnyčią, atsiranda šiose „krikščioniškose bendruomenėse” ir pradeda atsivertimo kelią- grįžimo į tikėjimą kelią.
Šios bendruomenės, kurios nesirenka „šventoje vietoje”, „šventykloje”, bet gyvena pasaulyje ir sudaro tikrą, savotišką „kiemą žmonėms norintiems prisiartinti prie Dievo jo nepažindami”. Tai buvo Benedikto XVI žodžiai savo kalboje Romos kurijai 2009 metais.
Vienas nuostabiausių šios patirties dalykų yra bendruomeniškumo ir vienybės vaisiai, kurie ypač matomi pačioje šeimoje, santykiuose tarp tėvų ir vaikų.
2016-ųjų kovo 18 dieną Popiežius Pranciškus išsiuntė 270 šeimų, tokiu būdu sudarydamos 54 Missio ad gentes misijas visuose penkiuose žemynuose.
Popiežius Benediktas XVI tarp 2006 ir 2012 metų išsiuntė 58 Missio ad gentes, Popiežius Pranciškus- dar 128.
2018-ųjų gegužės 5 dieną tarptautiniame susitikime Tor Vergatoje (Roma), pirmosios Romos Neokatechumenatinio kelio bendruomenės įsteigimo 50-mečio progą, Popiežius Pranciškus išsiuntė 34 naujas Missio ad gentes.
Šiandien (2020 metais) Kelio šeimų misijose „Naujajai evangelizacijai” yra 1.640, su apie 5.800 vaikų, paskirstytos visuose 5 žemynuose, 108 šalyse. Daugelis šių šeimų priklauso vienai iš 200 Missio ad gentes, kurios yra 62 valstybėse.
Bendruomenė misijoje
„Bendruomenė misijoje”- dar vienas Kelio vaisius. Per susitikimą Šv. Petro bazilikoje (minint pirmosios Kelio bendruomenės Romoje gimimo 40-metį), 2009-ųjų sausio 10 dieną, Popiežius Benediktas XVI išsiuntė pirmąsias 15 neokatechumenatinių bendruomenių į misijas Romos periferijose.
Šios bendruomenes yra baigusios Neokatechumenate numatytus tikėjimo atnaujinimo etapus ir yra išreiškusios norą palikti gimtąją parapiją tam, kad būtų išsiųsti į kitas parapijas periferijose. Klebonai kviečiasi šias bendruomenes, kurios palaiko ir skatina evangelizacija. Šiose vietovėse ypatingai klesti smurtas, narkotikai, dažnai tai labai degradavusi miesto dalis, yra daug emigrantų.
Kiko pristatydamas šią naują misijos formą broliams pabrėžė, kad „Kelias baigiasi, kai esame siunčiami skelbti Evangeliją visame pasaulyje.” „Viena didžiausių naujovių yra tai, kad visa bendruomenė vyksta į misiją. Neina tiktai kai kurie broliai, bet eina visa bendruomenė. Tai didžiulė malonė! Tai kažkas nuostabaus būti Dievo siunčiamam tokiai misijai. Yra nuostabu vykti, kur Viešpats yra pavedęs misiją: mirti misijoje- pasenti misijoje.”
Pats Popiežius Pranciškus enciklikoje „Evangelii Gaudium” kalba apie Bažnyčią, kuriai reikia evangelizuoti teritorines bei egzistencines periferijas.
Taipogi Madrido vyskupijoje, kurioje Kelias gimė bei yra išplitęs 45 parapijose su daug bendruomenių, regimas šis reiškinys. 2011 metais tuometinis arkivyskupas, Kardinolas Rouco Varela, išsiuntė į misijas pirmąsias 10 bendruomenes.
O dabartinis Ispanijos sostinės arkivyskupas, Kardinolas Carlos Osoro Sierra, 2015-ųjų kovo 22 dieną išsiuntė dar 8 bendruomenes. Šiuo metu Madride iš viso yra 18 „Communitates in missionem”.
Taip pat Popiežius Pranciškus 2018-ųjų gegužės 5 dieną, Kelio atsiradimo Romoje 50-mečio minėjime, didžiuliame susitikime Tor Vergatoje,, išsiuntė 25 bendruomenes į misijas į įvairias parapijas esančias Romos periferijose, kad palaikytų silpnesnių parapinių bendruomenių krikščioniškąjį gyvenimą.
Šiandien šiame Jėzaus ištartame žodyje „Eikite” pasirodo dar nežinomi, nauji evangelizacijos iššūkiai bei scenarijai. Mes visi esame kviečiami į šį misijinį „išėjimą”. Kiekvienas krikščionis, kiekviena bendruomenė atpažins pati, koks yra kelias, kurį Jėzus nurodo. Bet visi mes esame pakviesti sutikti su šiuo kvietimu: išeiti iš savo gerbūvio ir siekti nešti Evangelijos šviesą į periferijas, kurioms labiausiai to trūksta.
Kelio etapai
Naujoji estetika
Ikonografija ir vitražai
Neokatechumenatinio kelio tapybos kūriniai
Kiko Argüello mokėsi meno Madrido Šv. Fernando dailės akademijoje. 1959 m. gavo Nacionalinį dailės apdovanojimą, o 1960 m. kartu su skulptoriumi Coomontes ir stiklo meistru Muñoz de Pablos subūrė grupę „Gremio 62″ sakralinio meno tyrimui ir išvystymui. Jie organizavo įvairias parodas Madride (Nacionalinėje bibliotekoje), 1960 m. Kultūros reikalų ministerijos paskirti taip pat atstovavo Ispaniją Pasaulinėje sakralinio meno parodoje Rojane (Prancūzijoje). Kiko taip pat yra eksponavęs savo darbų Olandijoje („Nouvelles images” galerijoje).
Kristaus gyvenimo slėpinių karūna- „Corona misterica”
F. Dostojevskis yra parašęs: „Grožis išgelbės pasaulį.” Kiko dažnai kartojo, kad „tik nauja estetika išgelbės Bažnyčią”. Šiais Kristaus gyvenimo slėpinių karūnos atvaizdais („Corona misterica”) norima paliesti besigėrinčių tikinčiųjų dvasios gelmes. Tai pagalba žmogui, kad būtų pakylėtas link Dievo. Šie kūriniai sužadina krikščionio dvasią, lygiai taip pat, kaip Jėzus Atsimainymo: ant Taboro kalno apaštalai išvysta dieviškosios šviesos spindesį ir išgirsta Dievo žodį. Šie atvaizdai, ypatingai liturgijos metu, turi tiesioginį, emocinį poveikį: siekiama padėti tikintiesiems būti dvasiškai perkeistiems. Šventasis Jonas Damaskietis, vienas iš ikonų gynėjų Bažnyčios istorijoje, Popiežiaus Leono XIII pripažintu Bažnyčios daktaru sakydavo: „Išvydau Dievo žmogišką atvaizdą ir mano siela buvo išganyta.”
„Tegu Švenčiausiasis Kristaus Veidas padeda jums būti jo meilės liudininkais.”
Kiko Argüello.
Architektūra
Neokatechumenatinio kelio architektūra
Bažnyčia amžių bėgyje visada jautė, kad grožis ir evangelizacija yra tarpusavyje susiję, todėl grožis visada buvo saugomas. Viskas padeda išreikšti Kristaus ir broliškos vienybės grožį. Slavų tautų evangelizacija įvyko iš dalies liturgijos, ikonų, giesmių grožio dėka. Tik paskutiniaisiais metais, taip pat tai matyti ir Bažnyčios viduje, pasireiškia „funkcionalistinis” požiūris. Pradedamos mažinti vietos, kuriose renkasi bendruomenė arba keičiamos į paprastas susirinkimų sales.
Vis dėlto, šiandien labiau nei bet kada anksčiau yra skubu atnaujinti Bažnyčios struktūras. Atsakymas „pasaulinio kaimo”, didžiųjų miestų, monokultūros fenomenui yra parapija, kuri taptų „dangiškuoju kaimu”. Tai reiškia, žmogiškesnis visuomenės modelis, kuri sugebėtų padaryti vietos naujajai meilės civilizacijai; eucharistinis susirinkimas, kuris būtų palankus aktyviam tikinčiųjų dalyvavimui; „bendruomenių bendruomenės” realybė su katechumeniumu, kurioje būtų nuostabios sales liturgijos šventimui mažose bendruomenėse.
Visuose 5 žemynuose galima rasti paties Kiko projektuotų naujosios estetikos darbų: „Redemptoris Mater” seminarijos, naujos parapijos, katechumeniumai, bendruomenių šventimui skirtos salės ir t.t.
Skulptūra
Neokatechumenatinio kelio skulptūra
„Grožis, kartu su gėriu bei tiesa, yra būties transcendencija… Grožis mums suteikia malonumą, sukelia jausmus. Taip pat Dievas yra sukūręs gamtą. Tas, kuris sukūrė gamtą, sukūrė gražią, kad suteiktų mums malonumą.”
Malonumas glaudžiai susijęs su meile. Įdomu tai, kad man kaip tapytojui teko mokytis harmonijos dėsnius: viskas gamtoje yra susiję su grožiu. Ne viskas yra grožis, tam tikra prasme, bet visus harmonijos dėsnius sieja materija, forma… Įdomu tai, kad mokslas tiriantis santykius yra matematika. Štai kodėl harmonijoje yra nelygybių serijos, kurios yra matematinio tipo. Jau Platonas mene kalbėjo apie kūrybos geometriją ir matematiką. Mene (tai būtų muzikoje, tapyboje skulptūroje, poezijoje) viskas yra susiję, sieja harmonija.
Šis matematinis santykis egzistuojantis harmonijoje egzistuoja taipogi laike, muzikoje. Muzika labai svarbi, nes moko mus derinti grožį laike. Kiekviena nata turi savo laiko vertę; tapyboje kiekviena priemonė, kiekvienas paviršius, dizainas turi savo vertę ir papildo vienas kitą. Pavyzdžiui, ketvirtoji Bethoveno simfonija prasideda disonansu. Tai nuostabu. Laike, kalbam apie jos vertę… Bet lygiai taip pat mes galėtume kalbėti apie poeziją, apie žodžius arba apie skulptūrą. Pavyzdžiui, anglų skulptorius Henry Moore mokėsi žmogaus kaulų sandaros ir t.t.. Jis pastebėjo, kad šlaunikaulio duobė yra tobula. Ta duobė atlieka sąnario funkciją, bet tuo pačiu metu yra estetiška. Ruonio kaklo linkis- nuostabus… Tai ne bet koks, bet estetiškas. Moore imasi tyrinėti tas duobes, o vėliau sukuria skulptūrinį darbą iš tų linkių. Jis pastebi, kad kiekvienam linkiui priklauso kitokio tipo įdubimai, išsikyšimai tokiu būdu išlaikydami estetiškumą ir viskas sietųsi.
„Tad galime sakyti, kad estetikoje yra gyli paslaptis. Tai- meilė.” (Kiko)
Kiko yra suprojektavęs daug reikmenų liturgijai: taurių, patenų, smilkytuvų, dėklų Biblijai ir kitų ornamentų… Taip pat ir skulptūras. Skulptorių grupė su juo priešakyje sukūrė „Kalno pamokslo”, „Šv. Jono Pauliaus II”, Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus, stirnų ir t.t. skulptūras.
Knygos
Note biografiche – Carmen Hernández
Comprare
Šioje biografijoje atrasite išskirtinę moterį, labai svarbią Bažnyčiai, įsimylėjusi į Viešpatį, Šventuosius Raštus ir Eucharistiją. Ji suvokė, kad Dievo misija jai buvo palaikyti mane, ginti ir pataisyti Neokatechumenatinio kelio labui. Dėkoju Dievui ir Carmen. Ji visada sakė man tiesą, nuolat. Ji buvo labai gili, autentiška ir laisva moteris santykiuose su visais. Ji buvo labai protinga. Mylėjo Kristų, Bažnyčią ir popiežių virš visko. Tikime, kad Carmen yra kartu su Viešpačiu, švenčia. Ši biografija neskirta tiktai Kelio broliams, bet skirta visai Bažnyčiai supažindinti su šia ypatinga moterimi, kuri išgyveno savo tikėjimą herojiškame lygyje. Carmen Hernández! (Kiko Argüello)
Būs išleista pirmoji Carmen Hernandez oficiali biografija. Carmen Hernández 5-osios mirties metinės sutampa su pirmosios oficialios biografijos publikacija. Autorius yra filosofijos daktaras bei profesorius Aquilino Cayuela, išleido Krikščioniškų autorių biblioteka – Biblioteca di Autori Cristiani (BAC).
Kerigma. Lūšnynuose su vargšais
Pirkti
„Įkalbintas kardinolo Cañizares panorau parašyti šią knygutę. Jam pasirodė svarbu, kad aš parašyčiau apie tai, ką Viešpats padarė su mumis barakuose tarp vargingiausiųjų bei išleisčiau trumpą Kerygmą, kuri padėtų savo antropologija, turiniu, Sinodo Naujajai evangelizacijai šviesoje.” (Kiko Argüello)
Kardinolas Cañizares: „Tai maža knyga, tikra Dievo dovana, kuri išsklaido bet kokią baimę ir pripildo drąsa tam, kad skelbtumėme kerigmą, eitumėme į vietas, kuriose yra žmonės ir drąsiai liudytume jiems būdami įsitikinę Evangelijos jėga.” (Iš knygos įžangos)
Kardinolas Schönborn: „Šioje katechezėje nuostabiu būdu sutelkta visa Evangelija.”
Užrašai (1988-2014 m.)
Pirkti
„Jau apie trisdešimt metų rašau sąsiuviniuose. Nepastoviai, be jokios konkrečios priežasties. Parašau savo mintis, įžvalgas, prisiminimus, įsitikinimus, užrašus, trumpus monologus, maldas, kurios gimsta manyje iš Viešpaties pašaukimo gimusio Bažnyčioje skelbti evangeliją, katechizuoti kartu su Carmen Hernández ir tėvu Mario Pezzi. Jeigu šie užrašai galės kam nors padėti, tebūnie palaimintas Dievas,” (Kiko)
„Ši knyga sudaryta iš mažų rašytinių fragmentų, kurie tarpusavyje nesusiję. Tai mintys kylančios iš įvykių- konvivencijos ar kokio susitikimo. Tai dvasiniai pareiškimai, kvietimai į viltį, kurie įtraukia ir patį skaitytoją. Tai šauksmas trykštantis iš autoriaus sielos gelmių. Be to, yra himnų bei psalmių karštai šaukiantis Dievo pagalbos ar jausmingai dėkojant Jam. Šių užrašų duomenimis, tam tikra prasme, galima atkurti istorinę raidą tarp 1988-2014 metų. Sujungus gauname Neokatechumenatinio kelio autoriaus istoriją, galime iš arčiau pažvelgti šios charizmos išskirtinumą. Tai pilna džiaugsmų ir kančių istorija, matoma ir autoriaus kova tam, kad ištikimai galėtų nešti pirmyn Dievo pavestąjį darbą.” (Kalbos fragmentas iš Ispanijos Vyskupų konferencijos prezidento kardinolo Ricardo Blázquez Pérez, kalbos knygos pristatymo metu)
Dienoraščiai (1979-1981 m.)
Pirkti
„Lyja, bet diena tebeaušta pamažu. Jėzau. Esu nustebinta. Ačiū. Kentėjimas padarė vietos gailestingumui mano širdyje. Ačiū, Jėzau. Ramybė, džiaugsmas…” (Carmen Hernández, „Dienoraščiai (1979-1981 m.)”, Valle de los Caídos (Kritusiųjų slėnis)- Madrid, 1979-ųjų sausio 27 d.).
„Penkiasdešimt metų be pertraukos: kiolionės, skrutiniumai, bendruomenių aplankymai Madride, Zamoroje, Barselonoje, Paryžiuje, Florencijoje, Romoje, Livrėjoje… Klausydamiesi vieno brolio po kito istorijos, jo patiriamų kančių, padedami jiems matyti visą tai tikėjimo šviesoje apšviestą per garbingąjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžių. Manau, kad jūs visi turite teisę pažinti Carmen širdį, jos didžiulę meilę Jėzui Kristui. Ji nuolat kartodavo: „Mano Jėzau, myliu Tave, myliu Tave. Ateik, ateik, padėk man.” (Kiko Argüello)
Neokatechumenatinis kelias
Popiežių kalbos: Šv. Paulius VI, Šv. Jonas Paulius II, Benediktas XVI, Pranciškus.
Pirmieji apaštalai mažose evangelizcijos komandose keliavo per sinagogas skelbdami Gerąją Naujieną: Dievas prikėlė savo tarną Jėzų, tą, kurio mes išsigynėme prašydami mums išleisti žmogžudį (Barabą). Jis mirė nesipriešindamas blogiui, neprieštaraudamas, o mylėdamas savo priešus, atleisdamas jiems. Jis sakė: „Tėvė. atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.” Jis aukojo savo kančias ant kryžiaus tokiu būdu parodydamas, kad jo meilė yra stipresnė už mirtį, kad jis gali mylėti net tada, kai iš jo atima gyvybę. Bet Dievas po to jį prikėlė iš numirusiųjų ir šiandien jis yra gyvas, kad atleistų bet kurią nuodėmę ar nusikaltimą.
„Mūsų laikų Bažnyčiai reikia iš naujo imtis statybų. Reikia tarsi pradėti iš naujo, nuo pradžių, kitaip tariant, kad regeneruotųsi kalbant psichologiškai ir apie sielovados klausimus…”(Paulius VI, Audiencija 1976-ųjų rugpjūčio 4 dieną, trečiadienį)
Neokatechumenatinio kelio giesmes
Po Madrido ir Romos Vyskupijų Neokatechumenatinio centrų peržiūros buvo išleistas giesmynas. Giesmes yra išverstos ir į kitas užsienio kalbas bei sadalintos spalvomis ta, kad būtų atskiriamos skirtingų Kelio etapų giesmes. Psalmistai turėtų rinktis giesmes pagal tai, kokiame Kelio etape yra jų bendruomenė laukdami, kol jų pačių katechistai perduos ir išmokys Kelio konviencijose bei etapuose. Tokiu būdu bendruomenės broliai geriau gali suprasti kiekvienos giesmės reikšmę.
Orkestras
Neokatechumenatinio kelio simfoninis orkestras buvo įkurtas Neokatechumenatinio kelio evangelizacijos tarnystei per muziką.
