Esame dėkingi Dievui už šią brangią tarnystę Bažnyčioje
Praėjusią naktį (2024 m. kovo 15 d.) Viešpats pasikviesdamas pas save kardinolą Paulą Josefą Cordesą apdovanojo amžinojo gyvenimo prizu. Visa Bažnyčia, o ypač Neokatechumenatinis kelias, yra jam ypač dėkingas už darbą, kurį jis atliko per daugelį savo gyvenimo metų, jo išmintingais patarimais lydėdamas daugelio bažnytinių bendruomenių ir asociacijų gimimą ir augimą – palaipsniui įvedant į Bažnyčią. Dauguma šių judėjimo klestėjo po II Vatikano Susirinkimo, jam einant Popiežiškosios pasauliečių tarybos viceprezidento tarnystę (1980-1995).
Jau 1986 m. (spalio 21 d. su valstybės sekretoriaus kardinolo Casaroli laišku) popiežiaus Jono Pauliaus II valia, kuris norėjo paskatinti geresnį Neokatechumenatinių bendruomenių įsiliejimą į Bažnyčią ir apibrėžti teisinę bei bažnytinę tapatybę, jam buvo pavesta sekti jų vystimosi procesą. 1990 m. šv. Jonas Paulius II parašė jam laišką „Ogniqualvolta“ (Kiekvieną kartą) pavesdamas jam asmeniškai „ad personam“ neokatechumenatinių bendruomenių apaštalavimui. Laiške Kelias buvo pripažinamas „katalikų ugdymo iniciacija, deranti šiandienos visuomenei ir laikams“ ir kur popiežius tikėjosi, kad Bažnyčios ganytojai sustiprins ir padės šiam naujosios evangelizacijos darbo instrumentui.
Monsinjoras Cordesas visada skyrė ypatingą dėmesį ir meilę Kelio iniciatoriams Kiko Argüello ir Carmen Hernández, palaikė ir skatino juos jų augimo kelionėje, visais jų istorijos momentais, padėdamas ir lydėdamas įvairius žingsnius, kuriuos jie vedė. Neokatechuemantinis kelias, kad jis būtų patvirtintas „kaip vyskupijos krikščioniškojo inicijavimo ir nuolatinio tikėjimo ugdymo kelias“ (Statutai, 1,2 str.) ir kad visi katechezių tekstai būtų pripažinti Tikėjimo kongregacijos kaip „Katechetikos vadovas“.
Per visus šiuos ilgus istorijos metus, per visą šią kelionę kardinolas Cordesas visada buvo ne tik artimas, bet ir draugas bei svarbi parama iniciatoriams ir visoms neokatechumenatinėms bendruomenėms, kurios tiek daug skolingos jo darbui, kaip ir daugelis ganytojų, kuriuos jis skatino padėti ir stiprinti šį darbą Bažnyčios labui.
Ypač prisimename jo knygos išleidimą: „Aktyvus dalyvavimas Eucharistijoje. Actuosa participatio [aktyvus dalyvavimas] mažose bendruomenėse“ ginant Eucharistiją švenčiamą būtent mažose bendruomenėse, taip kaip Kiko ir Carmen nepaliaujamai palaikė.
Esame dėkingi prisimindami tai, kad pats popiežius Benediktas XVI jam parašė laiške 75-ojo gimtadienio proga:
„Drąsiai ir kūrybiškai savo veiklos pradžioje Romoje atvėrėte naujus kelius jaunimui vesti pas Kristų… Taip pat prisidėjote prie Pasaulio jaunimo dienų atsiradimo ir augimo. Jūsų pastoraciniam impulsui ypač būdingas ir išlieka jūsų įsipareigojimas „bažnytiniams judėjimams“: charizmatinis judėjimas, bendrystės ir išsivadavimo [„Comunione e Liberazione”] judėjimas bei Neokatechumenatinis kelias. Visi jie turi daug priežasčių jums dėkoti. Nors Bažnyčios organizatoriai ir planuotojai iš pradžių turėjo didelių abejonių dėl judėjimų, Tu iš karto pajutai ten įsiveržusią gyvybę – Šventosios Dvasios galią, kuri suteikia naujų būdų ir nenuspėjamai palaiko Bažnyčią jauną. Jūs atpažinote šių judėjimų sekmininišką pobūdį ir aistringai įsipareigojote užtikrinti, kad juos priimtų Bažnyčios ganytojai.
Patikime šį dėkingą kardinolo Kordeso atminimą visų mūsų brolių maldoms, kad jie prašytų Viešpaties priimti į savo karalystę šį „gerąjį ir ištikimąjį tarną“ (Mt 25, 21).