Pasibaigus Jaunimo jubiliejui, kurio troško popiežius Pranciškus, o šventė popiežius Leonas XIV, siekdamas sugrąžinti viltį šiandienos pasauliui, šį vakarą, rugpjūčio 4 d., toje pačioje vietoje, kur ir susitiko su popiežiumi, susitiko 120 000 jaunuolių iš Neokatechumenatinio kelio bendruomenių 109 šalyse penkiuose žemynuose kartu su Tarptautine komanda: Kiko Argüello, Maria Ascensión ir kunigu Mario Pezzi.

Didelėje scenoje, kur popiežius vadovavo maldos vigilijai, buvo šeši kardinolai, keturi arkivyskupai ir 26 vyskupai, taip pat šimtai keliaujančių piligrimų ir katechetų, kurie lydėjo visus šiuos jaunus žmones į Romą maldos piligriminėje kelionėje, bet taip pat ir skelbimo kelionėje įvairiuose Europos miestuose, kur jie ilgos kelionės metu sustojo nakvynei. Jie turėjo galimybę įtraukti vietos bažnyčias, pačias bendruomenes ir daugelį civilinės valdžios atstovų, kurie norėjo juos pasveikinti ir pasveikinti.

Taigi piligriminė kelionė tapo proga išvysti savo tikėjimo grožį, kartu praleistų dienų džiaugsmą ir kelionės į Romą šventę susitikti su popiežiumi ir išbandyti savo tikėjimo kelią Petro akivaizdoje.

Susirinkusiems pirmininkavo kardinolas Baldassare Reina, popiežiaus vikaras Romos vyskupijoje, kuris pasveikino susirinkusius žmones.

Šventės, tikros bendrystės dvasioje, plevėsuojant maždaug penkiasdešimties Europos šalių, trisdešimties Amerikos šalių, vienuolikos Afrikos šalių (ir kelių kitų, negalėjusių dalyvauti, nes negalėjo gauti vizų renginiui) ir dvidešimties Artimųjų Rytų, Azijos ir Okeanijos šalių… vėliavoms, buvo galima suvokti visą šių dienų, šio Vilties jubiliejaus, grožį. Ir šie jaunuoliai – kartu su šimtais tūkstančių kitų, susirinkusių šiame amžinajame Romos mieste, apaštalų Petro ir Pauliaus bei tūkstančių kitų kankinių kankinystės vietoje, – gali tapti tikrais krikščioniškojo tikėjimo grožio liudytojais vis labiau sekuliarizuotoje ir abejingoje visuomenėje.

Renginys buvo sukurtas pagal kitų Pasaulinių jaunimo dienų Pašaukimo susitikimų pavyzdį: Kiko, lydima kunigo Mario Pezzi ir Maria Ascensión, trumpai pristatė susirinkimą prieš pradėdama giesmę iš pranašo Izaijo knygos, kuri pradeda ir užantspauduoja šiuos susitikimus: „Aš ateinu surinkti visų tautų“, o susirinkimas yra gyvas to paveikslas.

Po kardinolo vikaro pasveikinimo, lydimi 100 kunigų iš įvairių „Redemptoris Mater“ seminarijų, iškilmingai įžengė Mergelės Marijos ikona, vadovaudama susirinkimui kartu su dideliu Nukryžiuotuju scenoje. Taip pat buvo Dievo tarnaitės Carmen Hernández, lydėjusios Kiko įkuriant Neokatechumenatinį kelią kaip krikščioniškosios iniciacijos formą Bažnyčioje, dabar egzistuojančią 138 pasaulio šalyse, atvaizdas.

Pradžioje trumpais Ascensiono žodžiais, kuriuose jis jaunimui priminė šventojo Arso klebono, kurio atminimą Bažnyčia šiandien mini, atvaizdą, buvo skelbiamas Dievo žodis, paimtas iš šventojo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams – ypač galingas kvietimas, kviečiantis „nepriimti Dievo malonės veltui“. Po to sekė dienos Evangelijos giesmė: Mt 9, 35–10, 1: tikrai „ad hoc“ ištrauka, kurioje Viešpaties žodžiai labiausiai tinka šiam pašaukimo susitikimui: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“

Kiko privertė gerosios naujienos skelbimą aidėti, būti tikrai nauju, nes jis sudabartina Dievo „ŠTAI AŠ ESU“, jo meilę, jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, kuris nugali žmogaus nuodėmę ir veda mus į gyvenimo pilnatvę – dangų, mirtį ir prisikėlimą: „Koks yra giliausias Dievo troškimas?“ – paklausė Kiko. Ir jis atsakė: „Suteikti jums Šventosios Dvasios, jo gyvenimo, jo laimės dovaną.“

Tačiau, kad įteiktų jums šią dovaną, Dievui reikia jūsų laisvės, nes, kaip mums primena šv. Augustinas: „Dievas, kuris jus sukūrė be jūsų, neišgelbės jūsų be jūsų.“

Kiko, egzistenciškai perskaitydamas Pradžios knygos žinią, parodė, kad po gyvatės apgaulės žmogus, priėmęs velnio katechezę nepaklusdamas Dievui, Jį atmesdamas, jaučiasi pražuvęs, miręs: tai ne iš esmės moralinė, o egzistencinė problema; jei Dievo nėra, jei nėra Kūrėjo, kas aš esu? Kokia mano gyvenimo prasmė?

Neradęs tikro egzistencinio atsakymo, žmogus iškrypsta ieškodamas visko, kas gali jam duoti atsakymą: viską siūlo sau, bet vis labiau jaučiasi vienišas, nepajėgus mylėti.

Ir žmogus lieka vienatvės, mirties baimės vergas. Žmogus dabar patiria pasaulį iš savo kosmogonijos, kosmose, kurio ašis, kurio centras yra ne Dievas, o jis pats: jo ego. Čia yra nuodėmė. Ne kažkas moralinio, o egzistencinio. Ši nuodėmė, gyvenanti mano būties gelmėse, verčia mane pirmiausia viską paaukoti sau pačiam, nes esu savo paties dievas ir noriu būti laimingas; aš viską paaukoju sau pačiam.

Štai kas trukdo Dievui duoti jums savo Šventąją Dvasią, – tęsė Kiko: nuodėmė, gyvenanti jumyse. Ir štai mūsų šio vakaro, šio Jubiliejaus, susitikimo prasmė: Jėzus Kristus nori atiduoti save jums. Šv. Paulius sako: „Kristaus meilė verčia mus manyti, kad jei Kristus mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Ir jis mirė už visus, kad gyvieji nebegyventų sau, bet Kristui.“

Kiko, rodydama į Kristaus kryžių, tarė: „Kviečiu jus pažvelgti į šį kryžių: tai laisvės paveikslas. Kryžius yra laisvės paveikslas. Štai žmogus, kuris paaukojo save už jus, kuris jus išlaisvins, kad galėtumėte atiduoti save kitiems ir nebesiūlyti visko sau. Kaip šiandien galite gauti Šventąją Dvasią? Jei priimate, kad jūsų ego yra nukryžiuotas kartu su Kristumi.“

Ir tęsė pasakojimą apie Jėzaus ir Petro dialogą po jo prisikėlimo. Petras jį išdavė, bet Jėzus jo neapleido; jis jo surado ir klausė: „Petrai, ar myli mane?“ Ir, atsigręždamas į jaunuolius, pasakė, kad Viešpats šį vakarą kiekvienam iš mūsų užduoda tą patį klausimą: „Ar myli mane?“ Jei mes atsakysime, Jis gali mums padovanoti Šventosios Dvasios dovaną: Jis gali padaryti mus šventais.

Tai Dievo perėjimas tarp mūsų, jo kvietimas. Prieš tai stovi piligrimystė, jubiliejus: ŠTAI AŠ ESU, Dievo. Šis „Štai aš“ laukia jūsų „Štai aš“ šiandien, kaip Mergelės Marijos.

Ir norėdamas įtvirtinti įvykio, to, kas švenčiama, tiesą, po trumpų tėvo Mario žodžių, kuriuose jis priminė savo pašaukimą ir pakvietė jaunimą nebijoti atsiliepti į Jėzų Kristų, Kiko paskelbė pašaukimo kvietimą bendruomenei.

Buvo įspūdinga matyti, kaip tiek daug jaunų žmonių laukė šio skambučio, nes vos tik Kiko baigė kalbėti, daugelis jų ėmė judėti scenos link, sudarydami tikrą upę: iš visų grupių, iš visų šalių, iš visų kalbų, apsirengę įvairiausiais stiliais, ėjo atsiliepti į Viešpaties kvietimą.

Pirmiausia atsistojo apie 5000 berniukų, o paskui apie 5000 mergaičių, kurios atsistojo ir nuėjo prie scenos, kad gautų kardinolų ir vyskupų palaiminimą. Šis pradinis pašaukimas vėliau bus patvirtintas ir plėtojamas įvairiuose pašaukimo centruose, tačiau šiandien atsiliepimas į Viešpaties ištrauką gali reikšti gyvenimo pokytį, kuris, kaip sakė Kiko, atitinka Dievo planą: padaryti jus šventaisiais, padaryti jus šventaisiais!

Kardinolas vikaras užbaigė susitikimą vilties žodžiais. Susirinkime kelis jo žodžius: „Priėmę kerimas, siekite didesnių dalykų, šventumo“; „Tegul tai būna atsakas į popiežiaus Leono kvietimą“; „Viešpats kreipėsi į mus šiuo kvietimu, Viešpats kviečia mus visus į šventumą“; „Visada palikite vietos Dievo žodžiui, nes Dievas nieko neatima iš mūsų laimės“; „Kai kuriems iš jūsų šiandien atsiveria kelias į laimę, pilnavertį gyvenimą, kupiną Dievo, kupiną laimės“.