Roma, 2022 m. birželio 22–26 d.
10-asis Pasaulinis šeimų susitikimas vyko Romoje 2022 m. birželio 22–26 d., jį organizavo Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija bei Romos vyskupija.
Neokatechumenatiniam keliui atstovavo kelios poros iš skirtingų vyskupijų: Massimo ir Patrizia Paloni su 12 vaikų (keliaujantys misijoje Olandijoje), Francesco ir Sheila Gennarini su 9 vaikais (keliaujantys misijoje JAV), Dino ir Roberta Furgione su 9 vaikais (keliaujantys misijoje Pietų Afrikoje) ir kunigas Don Gianvito Sanfilippo (atsakingas už pokonfirmacijos laikotarpį Neokatechumenatiniame kelyje).
Penktadienio, birželio 24 d., rytas buvo skirtas įvairioms temoms. Massimo ir Patrizia Paloni kalba buvo skirta temai „Tikėjimo perdavimas šių dienų jaunimui“: jie trumpai pasidalijo savo, kaip sūnaus, patirtimi, kai jis priėmė tėvų perduotą tikėjimą per Kelį ir kartu su žmona, taip pat Neokatechumenų dukra, perdavė jį savo 12 vaikų. Žemiau pateikiamas trumpas Massimo ir Patrizia pokalbis:
Gerbiamieji Eminencijos ir Ekscelencijos, vyskupų konferencijų ir judėjimų delegatai, brangiausi broliai ir seserys,
Mūsų buvo paprašyta pasakyti kalbą tema „Tikėjimo perdavimas šių dienų jaunimui“, remiantis mūsų asmenine patirtimi. Dėkojame už šią galimybę, kurią mums suteikėte, kad galėtume šlovinti Dievą.
Esame Massimo ir Patrizia Paloni, neokatechumenatinės bendruomenės Romoje nariai ir aštuoniolika metų keliaujantys misionieriai Nyderlanduose. Mūsų tėvai taip pat yra bendruomenėje ir per savo patirtį perdavė mums tikėjimą. Todėl galime kalbėti apie savo patirtį kaip vaikai, kuriems tikėjimą perdavė jų tėvai, ir kaip dvylikos vaikų tėvai, kurie čia susirinkę sveikina jus ir dėkoja.
Mūsų santykiuose su tėvais, o šiandien ir su savo vaikais, mus vedė Žodis, kurį Dievas davė savo tautai, pasirodydamas ant Sinajaus kalno:
„Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienas Viešpats. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos tau šiandien įsakau, tebūna tavo širdyje. Mokyk jų stropiai savo vaikus ir kalbėk apie juos, sėdėdamas savo namuose, eidamas keliu, atsiguldamas ir atsikeldamas“ (Įst 6, 4–7).
Nuo mažens mūsų tėvai sekmadienio rytais kartu su mumis švęsdavo rytmetinės. Po psalmių giedojimo būdavo skaitomas Biblijos skaitinys ir mums buvo padedama pažvelgti į savo gyvenimą Dievo Žodžio šviesoje. Jau labai mažiems šis Žodis apšviesdavo mūsų santykius su broliais, seserimis ir tėvais, leisdamas mums susitaikyti ir kalbėtis apie savo kančias. Mūsų tėvas klausdavo: „Kaip šis Žodis apšviečia tavo tikrovę šiandien?“ – klausimas, kuris atkartoja pirmąjį Biblijoje užduodamą klausimą: „Adomai, kur tu?“ Kaip popiežius Pranciškus teigė Amoris Laetitia: „Didysis klausimas yra ne tai, kur vaikas yra fiziškai ar su kuo jis yra šią akimirką, bet kur jis yra egzistencine prasme“ [1]. Dievo Žodis tampa kiekvieno žmogaus gyvenimo pavyzdžiu, kiekvienas jame esantis žodis nušviečia mūsų istoriją: sukūrimą, Nojaus arką, tvaną, Babelio bokštą, Abraomą, Išėjimą, Evangelijų palyginimus ir kt. Šis Žodis nušvietė mūsų gyvenimus dar vaikystėje ir buvo nepaprastas tiltas tarp tėvų ir sūnų, tarp skirtingų kartų. Kiekvienas turėjo galimybę pasidalyti savo patirtimi. Per mūsų susitikimą maldoje Viešpats tikrai padėjo mums suprasti, „kur esame“, suprasti kitų kančią ir dažnai susitaikyti. Po giesmių visada vykdavo specialūs pietūs, kad galėtume pilnavertiškai išgyventi sekmadienį.
Be to, kiekvienais metais mūsų šeima supažindindavo mus su didžiosiomis, kruopščiai paruoštomis šventėmis, kurios žymėjo metų laikus ir kurias švęsdavome su visa parapija: Kalėdas, Trijų Karalių iškilmes, Sekmines, Nekaltojo Prasidėjimo šventę… Po Pirmosios Komunijos uoliai dalyvavome Eucharistijoje bendruomenėje, kur šventės metu sulaukėme ypatingo dėmesio. Ši Eucharistija, patirta parapijoje po Pirmųjų Vakarinių sekmadienį, pamažu išlaisvino mus iš šeštadienio vakaro nuodėmių, kurios skatino jaunimą atitolti nuo Kristaus. Visko centre buvo Šventoji Velykų vigilija, į kurią buvome įšventinti ir kurios nekantriai laukėme. Taip pamažu buvome supažindinti su Bažnyčios tikėjimo gyvenimu, o paauglystėje kartu su kitais jaunais žmonėmis ir suaugusiaisiais įžengėme į parapijos bendruomenę, kad tęstume savo krikščioniškąją iniciaciją. Be to, periodiškai dalyvaudavome piligriminėse kelionėse ir Pasaulio jaunimo dienose, kur mums buvo padedama giliai apmąstyti savo pašaukimą ir girdėjome Šventojo Tėvo žodžius. Šie susitikimai pagilino mūsų meilę Popiežiui ir visai Bažnyčiai.
Pamažu, bėgant metams, patyrėme krikščioniškojo gyvenimo stebuklą. Buvome mokomi, kad šeimos centre yra trys altoriai [2]: pirmasis yra Šventosios Eucharistijos stalas, ant kurio Jėzus Kristus paaukoja savo gyvybę ir prisikelia dėl mūsų išganymo; antrasis yra santuokos lova, kur Santuokos sakramentas įvykdomas aukojant save kitam ir suteikiant meilės bei naujo gyvenimo stebuklą; trečiasis yra stalas, prie kurio šeima renkasi valgyti, šlovindama Viešpatį už jo dovanas. Taigi kiekvienas valgis tampa susitikimu, kuriame aptariamos gyvenime ar mokykloje iškylančios temos ir problemos, kuriame dalyvauja visi ir patiriama bendrystė.
Kai susituokėme, buvome labai jauni – man buvo dvidešimt ketveri, o Patriziai – dvidešimt – ir nors susituokėme su geriausiais ketinimais sukurti krikščionišką šeimą, pirmaisiais santuokos metais susidūrėme su savo silpnybėmis, kurios kėlė grėsmę mūsų sąjungai. Toje sunkioje situacijoje mus palaikė mūsų bendruomenė, sudaryta iš paprastų žmonių, kurie, kaip ir mes, dalijosi tikėjimo kelione. Jie padėjo mums įveikti krizes, sąžiningai su mumis kalbėdami ir skatindami pripažinti savo klaidas, taip pat per sąlytį su Sakramentais ir Dievo žodžiu, kurie nušvietė mūsų nuodėmingą tikrovę.
Mums tai buvo nauja pradžia, kaip ir vestuvės Kanoje: išsekinus meilės ir abipusės meilės, paremtos mūsų pačių pastangomis, „vyną“, Jėzus Kristus mums dovanojo naują ir svaiginantį atleidimo vyną. Atradome, kad atvirumas gyvenimui nėra našta, o išsivadavimas iš savanaudiškumo, be kurio santuoka šlubuoja. Mūsų dideliam nustebimui, Dievas mums padovanojo dovaną trokšti kiekvieno vaiko, kurį Jis mums davė. Viešpats buvo didesnis už mūsų nuodėmes, ir nepaisant mūsų silpnybių bei nesugebėjimų, šiandien esame čia su savo dvylika vaikų, kurie mums yra nepaneigiamas Dievo ištikimybės įrodymas.
Tikėjimo perdavimas šių dienų jaunimui: itin svarbi užduotis, su kuria šiandien susiduria Bažnyčia ir kiekvienas pakrikštytasis. Esame panirę į visuomenę, kurioje atrodo, kad Dievas išnyko iš horizonto. Sparčiai plintanti sekuliarizacija, Dievo jausmo praradimas, abortų ir eutanazijos marai kasdien kelia grėsmę kiekvieno žmogaus tikėjimui. Velnio ataka siekia sunaikinti šeimą ir jaunimą: interneto pornografijos epidemija, kuri dabar įgavo pasaulinį mastą, narkotikai, painiava dėl tapatybės, gnostinė vizija, atskirianti žmogų nuo jo kūno. Popiežius Pranciškus lyčių teorijos plitimą apibrėžė kaip karą: „Šiandien vyksta pasaulinis karas, skirtas sunaikinti santuoką […], bet ji naikinama ne ginklais, ji naikinama idėjomis“, tai „ideologinės kolonizacijos, kurios naikina“ [3].
Paauglystė ir jaunystė yra bene sunkiausi žmogaus raidos laikotarpiai: tai laikas, kai įvyksta dideli fiziniai, psichologiniai ir emociniai pokyčiai, kai plečiasi socialinių santykių horizontas (įstojimas į vidurinę mokyklą, didesnė nepriklausomybė nuo šeimos, naujos draugystės) ir – būtent šiuo subtiliu laikotarpiu, kai santykiai su tėvais tampa konfliktiškesni, – jauni žmonės turi priimti esminius sprendimus, kurie paveiks visą jų gyvenimą. Susidūrusi su šia situacija, Šventoji Dvasia įkvėpė dar vieną patirtį, skirtą padėti parapijų jaunuoliams: patirtį po Sutvirtinimo.
Šiandien daugybė jaunų žmonių yra kilę iš iširusių šeimų. Vis didėjanti vaikų dalis gyvena su vienu iš tėvų, dauguma – dėl tėvų išsiskyrimo, o dar viena – dėl situacijų ne santuokoje. Susidūrę su daugiau nei 50 % santuokų žlugimu ir negavę mokyklos paramos bei pagalbos, daugelis jaunuolių praranda tvirtą pagrindą ir pasimeta. Naujoje po Sutvirtinimo patirtyje, kurią nusprendė pradėti daugelis parapijų kunigų visame pasaulyje, bendrystėje su savo vyskupais, formuojasi mažos jaunų žmonių grupės, kurios susirenka su brandžia, tikėjimą patikrinta šeima, gebančia autentiškai liudyti tarnystę šiems jaunuoliams. Paaugliai traukiami į krikščionišką šeimą, kurioje mato gyvą tikėjimą. Šiose grupėse jaunuoliai pradeda skaityti Dievo žodį, apmąstyti įsakymus kaip gyvenimo kelią, iš naujo atranda Susitaikinimo sakramentą ir susipažįsta su krikščionišku tikros šeimos gyvenimu.
Ši patirtis davė įspūdingų vaisių daugelyje parapijų: laikotarpis po Sutvirtinimo, kuriam paprastai būdingas daugelio jaunuolių palikimas, šios tarnystės dėka tampa Viešpaties palaiminimu, nes labai daug jaunuolių ir toliau lanko parapiją po Sutvirtinimo. Be to, šių jaunuolių džiaugsmas yra dalijamasi ir tampa liudijimu jų klasės draugams, draugams ir pažįstamiems, kurie savo ruožtu prašo juo pasidalinti prisijungdami prie grupių. Tokiu būdu daugelis jaunuolių, kurie buvo atitolę, artėja prie Bažnyčios.
Tačiau esmė ne rasti metodą ar naudoti techniką. Niekas negali duoti to, ko pirmiausia nebūtų gavęs. Mus supančioje „reliatyvizmo diktatūroje“, su jos naujais „įstatymais“, kurie iškreipia daugelio jaunuolių sąžinę, yra „muzika“, kurios jų širdys niekada nenustos klausytis ir atpažinti kaip vartus į laimę: būtent meilė. Dėl šios priežasties jaunimo tarnystėje nepaprastai svarbus yra šeimų, kurios, pirmiausia priėmusios neatlygintiną Kristaus ir Bažnyčios meilę, įtraukia šiuos sužeistus jaunuolius į tą meilę ir pateikia jiems ją kaip gyvą ir aktualią, liudijimas.
Krikščionybės traukos jėga iš tiesų slypi vien liudijimo galioje, kaip teigė šventasis Paulius VI: „Šiuolaikinis žmogus mieliau klausosi liudytojų nei mokytojų (…) arba, jei jis klausosi mokytojų, tai todėl, kad jie yra liudytojai“ [4].
Jauni žmonės nėra abejingi tikėjimui; jei taip, tai todėl, kad jo nemato, todėl, kad nekenčia vidutinybės ir dviveidiškumo. Jei pasakysime jiems tiesą, kad jie gali ištrūkti iš savo ego vergijos, kad gali visiškai save atiduoti, jie seks paskui mus. Taip, jei tai pranašausime jaunimui, jie seks paskui mus tūkstančiais!
Taigi grįžtame prie pradinio klausimo: kaip galime perduoti tikėjimą šių dienų jaunimui?
Šiandien Bažnyčia išgyvena gilią krizę – nuo dalyvavimo sekmadienio pamaldose, krikštų, santuokų skaičiaus ir sakramentų priėmimo iki pašaukimų krizės. Tai tikrai ne tik skaičių klausimas, bet atrodo, kad viskas staigiai žlunga. Susidūrę su šia situacija, galime būti linkę manyti, kad atsakymas slypi tiesiog programos ar formulės paieškoje, galbūt paremtoje moralizaciniais raginimais.
Norint perduoti tikėjimą jauniems žmonėms, būtinas jų tėvų tikėjimas. Esame čia ne tam, kad sakytume, jog esame geri ar radome metodą, bet todėl, kad mūsų tėvai iš naujo atrado gyvą tikėjimą, kuris padėjo jiems santuokoje ir kurį jie gali perduoti mums, savo vaikams. Ir mūsų vaikai yra čia dėl tos pačios priežasties.
Norint iš naujo atrasti tikėjimą, būtina rimta kelionė, galinti kiekviename tikinčiajame ugdyti gyvybę teikiančią Krikšto galią. Tai nusprendė Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje Sacrosanctum Concilium [5], atkurdamas katekumenatą nekrikštytiems suaugusiesiems. OICA [6] – Susirinkimo sprendimą įgyvendinantis dokumentas – išplėtė šio sprendimo svarbą, teigdamas, kad katekumenatas gali būti pritaikytas krikščionims, kurie jau yra pakrikštyti, bet dar negavo reikiamos krikšto iniciacijos. Šis istorinis sprendimas buvo pateiktas ir Katalikų Bažnyčios katekizme, kur teigiama, kad „pagal savo prigimtį vaikų krikštas reikalauja katekumenato po krikšto. Tai ne tik mokymo po krikšto poreikio klausimas, bet ir būtino krikšto malonės ugdymo asmens augime klausimas“ [7].
1974 m. šventasis Paulius VI pripažino esminę pokrikštinio katechumenato svarbą: „Šio atbudimo išgyvenimas ir skatinimas yra tai, ką jūs vadinate „pokrikštinio laikotarpio“ forma, kuri šiandienos krikščionių bendruomenėse gali atnaujinti tą brandos ir gilėjimo poveikį, kuris ankstyvojoje Bažnyčioje buvo pasiektas pasirengimo krikštui laikotarpiu. Jūs jį atnešate po: prieš ar po, sakyčiau, yra antraeilis dalykas. Faktas yra tas, kad jūs siekiate krikščioniškojo gyvenimo autentiškumo, pilnatvės, darnos, nuoširdumo. Ir tai yra labai didelis nuopelnas, kartoju, kuris mus be galo guodžia“ [8].
Susidūrus su dramatiška šeimos ir jaunimo krize, būtina per krikščionišką iniciaciją iš naujo atrasti radikalų Evangelijos pobūdį, kaip tai nutiko pirmiesiems krikščionims pagoniškame pasaulyje.
Ačiū!
[1] PRANCIŠKUS, Amoris Laetitia, 261.
[2] cfr. PRANCIŠKUS, Amoris Laetitia, 318.
[3] PRANCIŠKUS, Šventojo Tėvo kreipimasis susitikime su kunigais ir vienuoliais Tbilisyje, 2016 m. spalio 1 d.
[4] PAULIUS VI, Evangelii Nuntiandi, 41.
[5]Kaip pageidavo II Vatikano Susirinkimas, Sacrosanctum Concilium 64: „Suaugusiųjų katechumenatas turėtų būti atnaujintas, suskirstytas į kelis etapus, įgyvendinamus vietos Ordinaro nuožiūra. Tokiu būdu katechumenato laikas, skirtas tinkamam formavimui, galėtų būti pašventintas šventomis apeigomis, atliekamomis nuosekliu laiku.“ Tai vėliau patvirtino ir 1972 m. Ordo Initiationis Christianae Adultorum (OICA).
[6] OICA (Ordo Initiationis Christianae Adultorum) IV skyrius.
[7]KBK, n. 1231.
[8] Paulius VI kreipiasi į neokatechumenatines bendruomenes, audiencija, 1974 m. gegužės 8 d.